Ar patyčios vis dar yra aktuali problema
„Vaikų linija kasmet sulaukia kelių tūkstančių skambučių, susijusių su patyčiomis. Ši tema nuolat patenka tarp populiariausių, o tarptautiniai tyrimai rodo, kad Lietuva pagal šios problemos aktualumą jau kelis dešimtmečius išlieka tarp pirmaujaučių šalių“, – sako psichologė.
Pasak pašnekovės, didžiausias patyčių paplitimas stebimas tarp 5–8 klasių moksleivių. „Šis amžiaus tarpsnis yra ypatingai jautrus, nes vaikams tampa itin svarbu pritapti prie bendraamžių, o patyčios dažniausiai tampa jų tarpusavio santykių įrankiu. Patyčios yra toks socialinis reiškinys, kuris atsiranda grupiniame kontekste tarp bendraamžių, kurių įtaka šiuo amžiaus tarpsniu labai svarbi“, – aiškina specialistė. Šiame amžiuje taip pat didėja paauglių savarankiškumas, jie siekia atsiriboti nuo suaugusiųjų įtakos, todėl suaugusiesiems tampa sunkiau pastebėti vykstančias patyčias.
Patyčių pasekmes jaučia ne tik tie, iš kurių tyčiojamasi
Patyčios sukelia daugybę neigiamų pasekmių, kurios gali skirtis priklausomai nuo vaiko situacijos ir aplinkos paramos. Psichologė pabrėžia, kad patyčių pasekmes patiria ne tik jų aukos, bet ir stebėtojai bei patys skriaudėjai.
Patyčias patiriantiems vaikams būdingas savivertės sumažėjimas, vienišumo jausmas, izoliacija, prasti mokyklos lankymo rodikliai ir akademiniai rezultatai.
„Vaikai, kurie patiria patyčias, gali pradėti vengti mokyklos, o jeigu situacija užsitęsia, juos grąžinti į normalų mokyklos ritmą gali būti labai sunku – jausmas, kad mokykla yra nesaugi, išlieka giliai įsišaknijęs“, – pabrėžia J. S. Jasiulionė.
Vaikai, kurie stebi patyčias, gali patirti įvairias emocijas ir iš jų susiformuoti tam tikras nuostatas. Šios patirtys vėliau gali daryti įtaką jų požiūriui į žmones ir elgesį su jais. Tačiau labiausiai nuo patyčių nukenčia vaikai, kurie tampa tiesioginėmis aukomis.
Tuo tarpu skriaudėjai dažnai įtvirtina agresyvaus elgesio modelius, kuriuos jie dažnai nešasi ir į tolimesnį gyvenimą. „Jeigu nėra aiškios žinutės, kad toks elgesys yra netinkamas, vaikai mokosi agresyviai spręsti problemas ir siekti dėmesio“, – sako specialistė.
Paramos svarba
Pasak pašnekovės, ne visiems vaikams patyčios daro vienodą poveikį. Emocinės žalos mastas labai priklauso nuo aplinkos, kurioje gyvena vaikas, ir paramos, kurią jis gauna. Jeigu vaikas susiduria su patyčiomis, tačiau tuo pat metu patiria emocinį palaikymą šeimoje, kreipdamasis pagalbos jos sulaukia, jis realizuoja save popamokinėje veikloje ar kažkokioje kitoje erdvėje, kur jaučiasi svarbus, įvertintas ir kuria pozityvų santykį su bendraamžiais, patyčių padariniai gali būti mažiau žalingi.
Ir priešingai – jeigu vaikas gyvena šeimoje, kurioje santykiai yra sudėtingi, jeigu trūksta suaugusiųjų dėmesio, jis neturi artimų draugų ar jam džiaugsmą teikiančios veiklos, patyčios gali turėti itin skaudžių pasekmių. Tokie vaikai dažniau jaučiasi atstumti, jų emocinė būsena blogėja, o ilgainiui tai gali padaryti labai didelę emocinę žalą ir stipriai paveikti jų savivertę.
Kodėl svarbu stabdyti patyčias
Jurgita Smiltė Jasiulionė atkreipia dėmesį, kad esminė žinia, kalbant apie patyčias, yra aiški – tai nėra patirtis, kuri ugdo pozityvius įgūdžius ar grūdina vaiką. Patyčios yra žeminanti ir traumuojanti patirtis, kurią būtina sustabdyti.
„Vis dar neretai tenka susidurti su nuostata, kad patyčios esą gali užgrūdinti vaiką ar išmokyti jį naudingų pamokų ateičiai. Tačiau tai klaidinga samprata. Nors įveikti gyvenimo iššūkiai gali suteikti svarbių pamokų, patyčių atveju dažniausiai kalbame ne apie įveiktą iššūkį, o apie besitęsiančią emocinę žalą. Tikėtis, kad patyčios grūdins, yra naivu – jos labiau laužo, nei stiprina žmogų. Tai yra traumuojanti ir žeminanti patirtis“, – pabrėžia pašnekovė.
Pasak psichologės, tokia patirtis tikrai nebūtina vaikams, kad jie užaugtų stiprūs, atsparūs ir savimi pasitikintys. Todėl svarbu užtikrinti, kad patyčios būtų stabdomos kuo anksčiau, o jų poveikis būtų sumažintas iki minimumo. Vaiko savivertė, pasitikėjimas savimi ir gebėjimas susitvarkyti su iššūkiais gali būti ugdomi saugioje, palaikančioje aplinkoje, kur jis jausis vertinamas ir priimtas toks, koks yra“, – pabrėžia pašnekovė.
Ji priduria, kad normalizuoti patyčias ar teigti, jog jos neišvengiamos, dažnai verčia tai, kad suaugusieji patys jaučiasi bejėgiai spręsti šią problemą. Vis dėlto, J. S. Jasiulionė pabrėžia, kad patyčių mastą sumažinti yra įmanoma, tačiau tam reikia tikslingo suaugusiųjų įsitraukimo.
Kaip atpažinti patyčių požymius
Nors patyčios vaikams gali sukelti didelę emocinę žalą, tačiau tiesioginiai požymiai, kad vaikas jas patiria, yra labai riboti ir ne visada akivaizdūs. Daugeliu atvejų patyčios lieka nepastebėtos, todėl svarbu žinoti galimus ženklus ir stebėti vaiko elgesį.
Tiesioginiai patyčių požymiai
Vienas iš nedaugelio akivaizdžių patyčių ženklų gali būti nepaaiškinamos mėlynės ar kiti sužeidimai, kurių priežasties vaikas negali aiškiai paaiškinti. Kitas įspėjamasis signalas gali būti sugadinti ar dingę daiktai, suplėšyti drabužiai.
„Patyčios turi daugybę formų – jos gali būti nukreiptos ne tik į vaiką, bet ir į jo daiktus. Kartais tokie požymiai kaip sugadinti mokykliniai reikmenys ar pradingę asmeniniai daiktai gali būti pirmieji ženklai, kad vaikas patiria žeminantį elgesį. Pastebėjus tokius pokyčius svarbu paklausti, kas nutiko, ir išsiaiškinti situaciją. Nors vaikas gali teigti, kad viskas įvyko „netyčia“, jei tokie atvejai kartojasi, tai jau ženklas, kad reikia atidžiau įvertinti situaciją“, – sako psichologė.
Netiesioginiai požymiai, susiję su emocijomis ir elgesiu
Didžioji dalis požymių, rodančių, kad vaikas susiduria su sunkumais, nėra būdingi tik patyčioms. Pasak J. S. Jasiulionės, jie dažnai atsiskleidžia per emocijų ir elgesio pokyčius:
Prislėgta nuotaika ir užsisklendimas. Vaikas gali tapti labai prislėgtas, užsidaręs, vengti veiklų, kurios anksčiau jam patikdavo, atsiriboti nuo draugų ir šeimos narių. Jeigu vaikas anksčiau aktyviai bendravo su bendraamžiais, tačiau dabar mieliau leidžia laiką vienas, tai gali būti ženklas, kad jis susiduria su sudėtinga emocine patirtimi.
Rutinos pokyčiai. Vaikas gali pradėti eiti į mokyklą kitu keliu nei įprastai arba sąmoningai vengti tam tikrų vietų. Šie pokyčiai dažnai būna susiję su noru išvengti sisidūrimo su patyčių iniciatoriais.
Miego sutrikimai. Kartais vaiką pradeda kamuoti nemiga arba priešingai – per didelis mieguistumas. Tai taip pat gali būti patiriamo streso padarinys.
Psichosomatiniai simptomai. Jaunesniems vaikams dažnai pasireiškia galvos ar pilvo skausmai, ypač rytais, prieš einant į mokyklą. Šie simptomai nėra tiesioginės ligos požymis, tačiau gali rodyti didelę emocinę įtampą.
Vis dėlto, psichologė atkreipia dėmesį, kad nors šie ženklai gali įspėti apie patyčias, jie taip pat gali būti susiję su kitais emociniais sunkumais. Todėl labai svarbu tiesiogiai kalbėtis su vaiku, kad būtų išsiaiškinta tikroji priežastis.
Pokalbiai ir bendradarbiavimas su mokykla
Tačiau, pasak specialistės, vaikai ne visada noriai dalijasi savo patirtimis – jie gali bijoti, gėdytis ar manyti, kad dėl patyčių kalti jie patys. Jeigu su vaiku atvirai pasikalbėti nepavyksta, verta kreiptis į mokyklos personalą: mokytojus, socialinius pedagogus ar kitus specialistus.
Daugelis mokyklų turi patvirtintas patyčių ir intervencijos tvarkas, kurios padeda atpažinti ir spręsti tokias situacijas. Mokyklos suaugusieji dažnai pastebi pokyčius vaikų elgesyje ar socialinėje sąveikoje – pavyzdžiui, vaikas gali nustoti bendrauti su draugais, su kuriais anksčiau buvo artimas. Net jei tiesioginių patyčių nebuvo pastebėta, šie pokyčiai gali rodyti, kad kažkas vyksta.
J. S. Jasiulionė sako, kad ne visas patyčias lengva pastebėti ir mokyklos personalui – ypač tas, kurios vyksta virtualioje erdvėje: socialiniuose tinkluose, susirašinėjimų grupėse ar kitose internetinėse platformose. Mokyklose taip pat yra daug „nematomų“ vietų, kur žeminantis elgesys gali vykti suaugusiesiems nežinant. Todėl tėvams ir pedagogams būtina būti itin dėmesingiems ir reaguoti į netiesioginius požymius – pasikeitusią nuotaiką, emocinį uždarumą, staigius elgesio pokyčius.
Svarbiausia – aktyvus domėjimasis ir parama
Pastebėjus bet kokius nerimą keliančius ženklus, svarbu pirmiausia pasikalbėti su vaiku. Jeigu iš vaiko nepavyksta sužinoti jų priežasties, reikėtų kreiptis į mokyklos suaugusiuosius ir teirautis, ar jie pastebėjo ką nors įtartino. Tėvai ir pedagogai turėtų veikti kaip komanda, siekdami užtikrinti vaikui saugią ir palaikančią aplinką. Nuolatinis dėmesys ir įsitraukimas gali padėti išvengti rimtų pasekmių, kurias patyčios gali sukelti vaiko emocinei ir socialinei gerovei.
Pagalba vaikams, patiriantiems patyčias
Pasak psichologės, svarbiausias veiksmas – patyčių stabdymas. Suaugusieji turi aiškiai įvardyti, kad toks elgesys yra netinkamas ir užtikrinti, kad patyčias patiriantis vaikas jaustųsi saugus.
„Labai svarbu, kad besityčiojantiems vaikams būtų parodyta, jog jų elgesys yra neteisingas, o patyčias patiriantys gautų aiškią žinutę, kad tai, ką jie išgyvena, nėra jų kaltė“, – pabrėžia specialistė.
Didelę reikšmę vaiko emocinei gerovei taip pat turi atviri pokalbiai apie patyčių patirtį, paramos suteikimas šeimoje, mokyklos bendruomenės įsitraukimas.
Prevencinės priemonės
J. S. Jasiulionė akcentuoja, kad efektyvi prevencija prasideda nuo suaugusiųjų pavyzdžio. „Vaikai dažnai mokosi elgesio modelių iš suaugusiųjų. Todėl labai svarbu, kaip mes patys elgiamės – ar pastebime savo aplinkoje žeminantį elgesį, ar mokome vaikus empatijos“, – sako ji.
Patyčių mastą galima mažinti ugdant vaikų gebėjimą valdyti emocijas, mokant juos užmegzti pozityvius santykius ir kuriant saugią mokyklos aplinką.
„Vaikų linija“ – pagalba ieškantiems paramos
Vaikai, susiduriantys su patyčiomis, neretai jaučiasi vieniši ir nesiryžta kreiptis į suaugusiuosius. Psichologė ragina tėvus skatinti vaikus kalbėtis apie savo patirtis. Jeigu vaikas nedrįsta kreiptis į tėvus ar pedagogus, jis visada gali skambinti „Vaikų linijos“ savanoriams, kurie padės ieškoti sprendimų.
„Svarbiausia – suteikti vaikams erdvę, kur jie jaustųsi išklausyti ir suprasti. Neišsakyti jausmai kaupiasi ir gali privesti prie rimtų emocinių pasekmių. Kalbėjimasis yra pirmas žingsnis į pagalbą. Patyčios – tai ne tik vaiko, bet ir visos visuomenės problema. Jos sprendimas prasideda nuo suaugusiųjų įsitraukimo, supratimo ir pastangų sukurti vaikams saugesnę aplinką“, – baigdama pokalbį pabrėžia psichologė Jurgita Smiltė Jasiulionė.