Šis reiškinys atskleidžia gilų ryšį tarp praeities ir dabarties: vaikų emocinė gerovė ir jų gebėjimas kurti sveikus santykius dažnai priklauso ne tik nuo jų pačių patirčių, bet ir nuo to, kaip tėvai sugebėjo susidoroti su savo praeities išgyvenimais. Šio proceso supratimas ir jo valdymas yra itin svarbūs, siekiant užtikrinti sveiką vaikų vystymąsi ir emocinę gerovę.
Psichologė-psichoterapeutė Sigita Valevivičienė kalba apie tai, kaip tėvų patirti sunkūs išgyvenimai gali paveikti jų santykius su vaikais ir su kokiomis problemomis susiduria tokie tėvai.
„Šiais laikais trauma yra labai pamėgtas terminas, neretai vartojamas apibūdinti bet kokią sunkesnę gyvenimišką patirtį, kuri yra dalis žmogiškojo gyvenimo. Tačiau tokios patirtys nebūtinai reiškia, kad įvyksta trauma. Toks šio termino platus vartojimas ypatingai veikia šiuolaikinius tėvus, kurie, bandydami nesutraumuoti savo vaiko, pradeda nerimauti dėl bet kokios sunkesnės vaiko gyvenimo patirties. Tačiau savo vaikų nuo gyvenimo apsaugoti negalime, galime tik padėti rasti būdų, kaip gyventi. Jei į traumos mechanizmą pažvelgtume giliau, galima sakyti, kad trauma yra reakcija į sudėtingą įvykį ar santykį, kai žmogui pritrūksta išteklių išbūti sudėtingoje situacijoje. Dėl to įsijungia stiprūs gynybiniai mechanizmai, kurie padeda apsaugoti psichiką“, – apie traumos terminą pasakoja psichologė-psichoterapeutė.
Kaip vaikystėje patirtos traumos gali atsispindėti vėlesniame gyvenime, pavyzdžiui, tapus tėvais?
Papasakosiu pritaikiusi vaiko ir geriančio tėvo pavyzdį. Vaikas, gyvendamas su geriančiu tėvu, išmoksta stebėti aplinką ir nuspėti, kada ateina grėsmė, kad tėvas išgers ar bus agresyvus, taip vaikas bando išvengti pavojaus. Tai vaiko psichiką sauganti sistema, kuri tokioje situacijoje yra labai prasminga. Tačiau yra ir didelė jos kaina – tokiame santykyje augantis vaikas išmoksta nekreipti dėmesio į savo poreikius, jis įpranta nuolat budriai stebėti aplinką, kontroliuoti savo gyvenimą, pastebėti kitų poreikius. Užaugęs toks žmogus gali atrodyti socialiai adaptyvus, sėkmingas ir prisitaikęs, tačiau jam susilaukus vaikų sunkumai ima lįsti į paviršių.
Vaiko auginimas yra labai svarbus procesas ir tėvai nori, kad jis būtų sklandus, siekia išpildyti visus vaiko poreikius. Tačiau, auginant vaiką, neįmanoma visko atlikti tobulai ar iki galo sukontroliuoti. Dažnai tėvai nemato savo pastangų rezultatų, jie pirmą kartą turi emocinį santykį su kitu žmogumi, nuo kurio negali atsitraukti.
Su geriančiu tėvu gyvenusiai dukrai, užaugus ir tapus mama, staiga nebepavyksta visko sukontroliuoti. Ji jaučia grėsmę, kad gali nutikti kažkas blogo, tarkim, vaikas susirgs, jo nepriims darželyje ar vaikas išsigąs, jei tėtis atsakys ką nors pikčiau. Su tuo susidūrusi mama stebi, kaip ji viską stengiasi kontroliuoti ir kaip jai nepavyksta paleisti situacijos. Ją gali erzinti vaiko verkimas, nes taip vaikas išreiškia savo poreikius, kuriuos mama linkusi nuslopinti, nes verkiančio vaiko poreikiai pasąmoningai primena apie jos poreikius. Dėl to mama gali pastebėti kylantį didelį pyktį verkiančiam vaikui, paskui užklumpa didelis kaltės jausmas, moteris jaučiasi esanti prasta mama.
Ar tėvų patirtys tiesiogiai persiduoda vaikams?
Santykis su vaiku sujudina pasąmonę. Neretai, nors ir turima labai gražių svajonių apie tai, kokie tėvai bus ir kaip augins vaiką, realybėje pradedama matyti savo vaikystės atspindžių elementus, kai sau sakyta „niekada taip nedarysiu“. Tai dažnai žmones gąsdina, varo į neviltį, jei jie ir toliau stengiasi kontroliuoti, o ne stabteli ir nepabando suprasti savęs. Dėl to vaikų gimimas yra itin reikšminga žmogaus gyvenimo patirtis, galinti tapti giluminių pokyčių pradžia. Kartu tai yra ir labai jautrus, pažeidžiamas laikotarpis, kuriame ne visada lengva išbūti.
Tėvai, jų asmenybės, jų santykis su pasauliu, ryšys su savo jausmais, gebėjimas kurti tikrą ir saugų ryšį – visa tai veikia vaiko raidą, tiek fizinę, tiek kognityvinę ir emocinę. Poveikį turi ir tėvų buvusios patirtys, o tiksliau, dėl buvusių patirčių psichikoje susikūrę vidiniai modeliai, kurie veikia ir dabartinius santykius. Dėl to vaiką labiau paveiks ne tai, kas buvo nutikę tėvams, bet tai, kas liko po tų patirčių, tai, kas daro įtaką tėvų gebėjimui kurti emocinį ryšį, santykį su kitu ir savimi.
Kaip seksualinė trauma gali paveikti moters motinystę ir jos emocinę būklę po gimdymo?
Remdamiesi tyrimais galime pasakyti, kad moterims, kurios yra turėjusios seksualinę traumą, motinystėje neretai iškyla daug iššūkių, jos turi riziką pagimdžiusios susidurti su depresija. Tai siejama ne tik su tuo, kas nutiko, bet ir su tuo, kas lieka po tokios patirties: žema savivertė, didelis nerimastingumas, ryšio su savo jausmais ir kūnu sutrikimas, sunkumai, mezgant santykius su kitais. Vienas iš depresijos po gimdymo aspektų yra negebėjimas užmegzti ryšio su vaiku. Tyrimai rodo, kad dėl to santykis gali būti mažiau saugus, o vaikas – neramesnis. Šie požymiai gali išlikti net iki paauglystės.
Kodėl svarbu, kad tėvai prisiimtų atsakomybę už savo jausmus ir veiksmus, juos suprastų, o ne tik koncentruotųsi į tobulą elgesį?
Reikėtų nepamiršti, kad žmogaus raidą veikia labai daug faktorių, tokių kaip vaiko asmenybė, situacijos, kurios įvyksta jo gyvenime, ir aplinka, kurioje jis auga. Aplinka nėra tik tėvai – tai ir darželiai, mokyklos, auklėtojos, seneliai, draugai. Taip pat vaikui daug įtakos turi ne tik tėvų vidinės „programos“, bet ir tai, kaip mama ar tėtis reaguoja į jas. Jei mama, kalbėdama su vaiku, pakėlė balsą, svarbus ne tik faktas, bet ir koks jo kontekstas – ar pati mama supranta, prisiima atsakomybę už savo jausmą. Svarbu, ar mama bando sau padėti, tarkim, supranta supykusi ir nesusivaldžiusi, nes yra pavargusi, kelia klausimą, kaip galėtų sau padėti, ir ieško sprendimo, pavyzdžiui, kitą dieną skiria laiko pasivaikščioti po mišką, o pasirūpinti vaikais palieka tėtį. Tai yra atsakomybės prisiėmimas.
Visgi mama po tokio įvykio gali jausti didelę kaltę, gėdą, dar labiau save smerkti, dar labiau stengtis būti gera mama ir taip gilinti savo nuovargį. Tačiau netruks ateiti dar vienas momentas, kai išsiverš pyktis. Išsiveržęs moters pyktis bando kažką pasakyti jai pačiai, bet kyla klausimas, ar ji girdi savo jausmus, ar juos kontroliuoja? Šalia esantis vaikas tą labai jaučia. Save smerkianti mama, bandanti desperatiškai save patobulinti ir negalinti mėgautis dabarties momentu, negali atliepti vaiko poreikio patirti empatišką ir saugų ryšį.
Ar vaikų auginimas yra vidinė kelionė tėvams, ypač tiems, kurie turi trauminių patirčių?
Negalėti atliepti vaiko poreikio patirti saugų ryšį, tikriausiai, yra sunkiausia dalis, nes kuriant santykį su vaiku, nebepavyksta pasislėpti ir apsimesti. Kiek turima savyje vidinių ryšių, kiek mokomasi kurti santykius su savimi, tiek galima to sanktykio sukurti ir su vaiku. Tą padaryti yra ypač sunku, kai žmogus susidūręs su trauma, nes trauma nukerta mūsų vidinius ryšius.
Kai, pavyzdžiui, dukra auga su geriančiu tėvu, traumos mechanizmas paaukoja vaiko poreikius ir jo emocinę raidą vardant to, kad išgyventų. Tokiai moteriai užaugus ir tapus mama, nors ir yra noras kurti ryšį su vaiku, ima ryškėti sunkumai – kurti ryšį nėra paprasta, nes kažkas trukdo. Nepavyksta nesukūrus ryšio su savimi, duoti vaikui tai, ko jam taip reikia. Dėl to vaikų auginimas yra tikra vidinė kelionė tėvams. Dėl to neretai sklandančios frazės, tokios kaip „išsiterapinti“ iki susilaukiant vaikų, nėra realios. Nežinome, ką sujudins viduje santykis su vaiku, kol jo nesusilauksime.
Buvimas tėvais mūsų viduje iškelia daug potencialo, kai jais tampame, galime daug daugiau. Savo terapiniame kabinete dažnai girdžiu sakant, „jei ne vaikai, tiek savyje nebūčiau atradusi“. Šis procesas gali įvykti ne tik dėl to, kad vaikai iškelia mūsų sunkumus, bet ir dėl to, kad santykis su vaiku ir ryšio ieškojimas duoda labai daug jėgos.