– Apie mus, lietuvius, sakoma, kad esame gana šalta tauta, neturinti įpročio dalytis savo sunkumais, apie juos kalbėti. Kaip manote, ar tikrai tokie esame, ar vis dėlto situacija šiuo atžvilgiu kinta?
– Gyvendami Lietuvos teritorijoje, veikiami šio regiono kultūros ir istorinės patirties iš tiesų galime atrodyti šalti žmonės, nelinkę dalytis savo sunkumais, santūriau reiškiančiais savo emocijas, palyginti su Europos pietuose gyvenančiomis tautomis.
Remiantis 2022 m. tyrimu, Lietuvos gyventojų požiūris į psichikos sveikatą po truputį tampa atviresnis. Tyrimas parodė, kad 52 proc. respondentų išreiškė teigiamas nuostatas, nedemonstruojančias išankstinio neigiamo nusistatymo ir nepalaikančias psichikos sveikatos sutrikimų turinčių asmenų atskirties. Taigi vis didesnė dalis žmonių mano, kad tai yra svarbi mūsų gyvenimo dalis.
Tačiau kalbėti apie patiriamus psichikos sveikatos sunkumus vis dar išlieka sunku. Tai daugialypis reiškinys. Kaip vieną priežasčių būtų galima įvardyti psichikos sveikatos stigmą. Ji susideda iš kelių dalių. Viena jų yra savistigma – vidinis žmoguje kylantis gėdos jausmas, paremtas savo turimais neigiamais stereotipais, kad esi kitoks, silpnas, negebantis įveikti sunkumų savarankiškai. Toks vidinis požiūris trukdo pasidalyti savo sunkumais, žmogus pradeda vengti bendrauti, prireikus nesikreipia pagalbos.
Kita – kai jaučiame neigiamas nuostatas iš aplinkos, kad būsime našta. Vis dar egzistuoja gana stiprios stigmatizuojančios nuostatos apie psichikos sveikatos sunkumų patiriančius žmones, mažiau pasitikima jų atliekamu darbu, manoma, kad jie pavojingi, vengiama artimiau su jais bendrauti.
Taip pat ne visada žinome, kaip sureaguoti, kai kas nors dalijasi savo sunkumais. Iš to ir kyla vertinimas, kad šalta, nesidalijanti tauta. Dažniausiai nesidalijame, nes ne visada mokame išreikšti savo jausmus, baiminamės, kad būsime našta, liksime nesuprasti, nežinome, kaip aplinkiniai sureaguos. Tad daugeliui žmonių kalbėti apie psichikos sveikatos sunkumus išlieka sudėtinga.
2025 m. Higienos instituto Psichikos sveikatos centras planuoja pakartoti gyventojų nuostatų tyrimą. Tada galėsime aiškiau įvertinti situacijos pokyčius. Žinoma, būtų šaunu, kad kiekvienas žmogus savo aplinkoje turėtų žmogų, kuriam galėtų pasakyti, kaip jis jaučiasi, su kuriuo galėtų pasidalyti savo rūpesčiais.
– Kodėl žmogui apskritai yra svarbu atsiverti, pasidalyti, su kokiais sunkumais jis susiduria? Ir kokių padarinių gali turėti tai, kad žmogus viską laiko savyje?
– Kalbėjimas apie savo patiriamus sunkumus gali padėti sumažinti emocinį krūvį, pajusti palengvėjimą, sulaukti paramos ir pagalbos. Dalijantis savo rūpesčiais dažnai paaiškėja, kad pašnekovas taip pat turi savo sunkumų. Taip atsiranda jausmas, kad nesi vienas, kuris patiria iššūkių.
Taip kalbantis didėja artimesnio ryšio su pašnekovu jausmas, o savo rūpesčių įgarsinimas padeda objektyviau įvertinti situaciją, atrasti sprendimų. Kalbėdamiesi mokomės atpažinti ir įvardyti savo jausmus. Kartais pokalbis gali padėti suprasti, kad sunkumams spręsti gali prireikti psichikos sveikatos profesionalų pagalbos, taip pat galima sulaukti padrąsinimo ir palaikymo šiam žingsniui.
O visų sunkumų laikymas savyje gali turėti plačią neigiamą reikšmę. Kai žmogus nenori ar neturi, su kuo pasidalyti savo rūpesčiais ir jausmais, gali apimti vienišumo, atsiribojimo, atitolimo nuo visų jausmas. Prie ko tai gali privesti? Žmogus pats gali nepastebėti ir nepajusti, kada jau yra riba, kai sunku tiek, jog reikia specialisto pagalbos. Jei žmogus nesidalija, tai, kad blogėja jo emocinė būklė, gali nepastebėti ir aplinkiniai.
Kai laiku nesikreipiama pagalbos – gali prireikti ir gydymo stacionare. Arba gali būti nepastebėta, kad žmogus turi rimtų ketinimų save žaloti ar minčių apie savižudybę.
– Kokios akimirkos, pajutimai žmogui galėtų būti tarsi tos raudonos vėliavėlės, įspėjimas, kad tai, kaip jis jaučiasi, apie ką galvoja, nėra gerai, taip neturi būti?
– Vieni tokių momentų, kuriuos būtų galima pastebėti, yra kurį laiką, ne trumpiau nei dvi savaites, jaučiamas neįprastas liūdesys, žmogui sunkiau išbūti susikaupus, atlikti savo darbą, jį kankina nemiga. Galbūt tai yra periodas, kai žmogus jaučia nerimą ir nebūtinai gali paaiškinti, kokios yra to nerimo priežastys.
Taip pat pastebimai kyla didesnis noras atsiriboti nuo artimųjų, su kuriais įprastai bendraujama, prarandamas susidomėjimas veiklomis, kurios iki šiol džiugino, pradedamos vartoti psichoaktyvios medžiagos ar stipriai padidinami jų kiekiai, kyla noras save žaloti, atsiranda minčių apie savižudybę.
Tai galėtų būti tos vėliavėlės arba tie ženklai, rodantys, kad vertėtų kreiptis pagalbos į psichikos sveikatos specialistą.
– Gal galite pasidalyti patarimais, kaip būtų galima mokytis žmogui tapti atviresniam, pasidalyti savo sunkumais su kitu?
– Žmogui mokytis būti atviresniam nėra lengva. Galima pradėti nuo mažų žingsnelių ir įgūdžius po truputį ugdyti, atsižvelgiant į savo galimybes. Pavyzdžiui, išmokti atpažinti ir įvardyti savo jausmus, juos užrašyti ar pasakyti garsiai, įsivardyti žmones, kuriais pasitiki ir jauti, kad galėtum pasidalyti savo sunkumais, įsivardyti, kiek atvirai norisi pasidalyti, nesijausti įsipareigojus papasakoti viską, atidžiai klausytis kitų žmonių pasidalijimų ir į juos sureaguoti. Dalijantis gali būti jausmas, kad esi vienas toks, galbūt kitoks.
Mūsų visuomenė susideda iš skirtingo amžiaus, išsilavinimo, patirčių žmonių. Jaunam žmogui dabar išmokti įvardyti savo jausmus, juos atpažinti ir jais pasidalyti yra truputį paprasčiau, nes to visuomenėje šiuo metu ir mokoma. Tam skirtos ir gyvenimo įgūdžių pamokos, tad mokyklinio amžiaus vaikai šiuos įgūdžius taip pat ugdosi.
Jauni, darbingo amžiaus žmonės taip pat lengviau mokosi, galbūt jau mokėsi mokykloje, namuose ar kur kitur. Iš tyrimo būtų galima teigti, kad aukštąjį arba aukštesnįjį išsilavinimą turintys žmonės yra labiau gebantys atpažinti savo jausmus, jais dalytis, juos įvardyti, kreiptis pagalbos, turi pozityvesnes nuostatas.
Švietimas yra vienas būdų, kaip galime mokyti žmones daugiau kalbėti apie savo jausmus ir labiau atpažinti raudonas vėliavėles, kai yra sunku.
Higienos instituto Psichikos sveikatos centras kuruoja projektą „Žvelk giliau“: psichikos sveikatos ambasadorių iniciatyva, skirtą psichikos sveikatos stigmai mažinti. Tarkime, vyresniems žmonėms sunkiau išmokti naujų dalykų, bet čia išgirsti gyvi žmonių pasidalijimai gali paskatinti keisti neigiamas nuostatas, mažinti stigmą.
Girdint gyvą kito žmogaus istoriją ir savyje atpažįstami sunkūs gyvenimo etapai, atrandama, kad patirti psichikos sveikatos sunkumų yra natūralu ir normalu, o prireikus svarbu kreiptis pagalbos. Galbūt tai gali padrąsinti ateityje pasidalyti ir savo istorija ar tapti ambasadoriumi.
– Šiandien vis daugiau žmonių nebesibaimina nei lankytis pas psichologą, psichoterapeutą, nei viešai pasakyti, kad tai daro. Tačiau tikrai yra tų, kurie vis dar nedrįsta ten nueiti, kuriems atrodo, kad dėl to kas nors pasityčios arba pats žmogus vertina, kad tai daro tik sergantys asmenys, o jis toks nėra. Ką reikėtų daryti, kad tas požiūris kistų, kad vizitai pas psichikos sveikatos specialistą nebeskambėtų kaip nenormalus dalykas?
– Manau, kad sprendimas yra kompleksinis. 2022 m. atliktas nuostatų tyrimas, kurį minėjau, parodė, kad 8 proc. žmonių, jeigu ir prireiktų pagalbos arba patirtų kokių nors sunkumų, pavyzdžiui, pasireikštų psichikos liga, jaustųsi prislėgti, liūdni, nerimautų, vargintų nemiga, nesirinktų kreiptis pagalbos.
Neigiamesnes nuostatas dažniau turi ne miesto teritorijoje gyvenantys, vyresnio amžiaus žmonės ir dažniau vyrai.
28 proc. gyventojų neturėjo nuomonės ir neišreiškė nei teigiamo, nei neigiamo požiūrio į psichikos sveikatos sutrikimų turinčius asmenis. Šis „neapsisprendusių“ gyventojų trečdalis yra viena tikslinių grupių, kurios teigiamų nuostatų formavimui galėtų būti sutelktos stigmos mažinimo intervencijų pastangos.
Visuomenėje žmogų paprastai pasiekia masinė žiniasklaida, pavyzdžiui, televizija, radijas, gali pasiekti gydytojas, jeigu žmogus iki jo atkeliauja.
Higienos instituto Psichikos sveikatos centras irgi yra tame paieškų kelyje, kaip pasiekti įvairias tikslines grupes ir padėti suformuoti teigiamas nuostatas apie psichikos sveikatą, kreipimąsi pagalbos. Kiekvienas asmuo – vaikas, jaunuolis, suaugęs ar vyresnio amžiaus, paprastai turi žmones, su kuriais kartu gyvena ar bendrauja. Jie savo pavyzdžiu ar pasidalijimu, ar patarimu taip pat gali mažinti stigmines, neigiamas nuostatas psichikos sveikatos tema.
– Kaip manote, kas bendrai visuomenėje padėtų mažinti psichikos sveikatos stigmą?
– Bent penktadalis gyventojų patiria psichikos sveikatos sunkumų. Apie tai kalbama per mažai. O norint auginti visuomenę, daugiau kalbančią apie savo sunkumus, reikia suteikti erdvę dalytis savo patirtimi, mokyti ir padrąsinti.
Minėto projekto „Žvelk giliau“ tikslas ir yra įgalinti žmones, kurie patiria psichikos sveikatos sunkumų, ir jų artimuosius tapti psichikos sveikatos ambasadoriais savo bendruomenėse ir, suteikiant jiems erdvę, dalytis savo patirtimi, su kokiais jausmais, rūpesčiais jie gyvena, su kokiais sunkumais susiduria.
Žmonėms, kurie yra patyrę psichikos sveikatos sunkumų, tai yra erdvė papasakoti savo istoriją ir parodyti, jog baubas, kurį, vadovaudamasi įvairiais mitais apie psichikos sveikatą, visuomenė nusipiešia apie žmones, turinčius psichikos sveikatos sunkumų, iš tiesų nėra baisus. Gavus tinkamą pagalbą galima kontroliuoti ligą, atgauti emocinę pusiausvyrą ir savo pasidalijimu mokyti visuomenę matyti, girdėti ir priimti, kad aplink yra skirtingų žmonių.
Šios psichikos sveikatos ambasadorių iniciatyvos veiklos vyksta antrus metus, tad žingsneliai siekiant mažinti psichikos sveikatos stigmą Lietuvoje – dar kūdikiški, bet tikimės, kad į šias veiklas įsitrauks ir visuomenę švies vis didėjantis psichikos sveikatos ambasadorių tinklas – žmonės, kurie dalijasi savo istorijomis, patirtimi.
Taip pat planuojami psichikos sveikatos raštingumo mokymai įvairių sričių specialistams ir visuomenei. Viliamės, kad ambasadorių pasidalijimai ir raštingumo mokymai padės formuoti įgūdžius atpažinti psichikos sveikatos sunkumus, būti laisvesniems ir drąsesniems kalbėti psichikos sveikatos klausimais.
– Kalbant apie švietimą psichikos sveikatos klausimais, kaip manote, ar jo pakanka ugdymo įstaigose?
– Sakyčiau, kad psichikos sveikatos švietimas ugdymo įstaigose vyksta. Tiek auklėtojos ikimokyklinio ugdymo įstaigose, tiek ir mokytojos mokykloje savo pavyzdžiu, tiek gyvenimo įgūdžių pamokose tikrai gali suteikti erdvę ir žinias vaikams kalbėti apie psichikos sveikatą, mokyti, kaip reaguoti įvairiose situacijose.
Paprastai į vaiko emocinį ugdymą įsijungia visa vaiko aplinka: ir tėvai, ir ugdytojai, ir artimieji. O tai yra labai įvairialypis procesas. Suaugusiųjų darbas yra mažam vaikui padėti sužinoti, kad skirtingose situacijose gali kilti skirtingi jausmai, mokyti juos įvardyti.
Lygiai taip pat ir ūgtelėjusiems vaikams, kurie yra mokyklinio amžiaus, svarbu mokėti atpažinti savo jausmus, gebėti įvardyti, žinoti keletą reagavimo būdų šiems jausmams kylant bei mokytis atsirinkti tinkamus ir netinkamus reagavimo būdus. Vaikai šių įvairių žinių ir įgūdžių po truputį mokosi nuo kūdikystės ir augdami vis pildo savo bagažą. Prie to prisideda ir mokymasis ugdymo įstaigose.