Ką reiškia išgyventi tapatumo krizę? Kaip tėvai gali padėti jaunam žmogui įveikti šį etapą ir kokius sprendimus jaunuoliai gali rasti patys? Kaip formuojasi tapatumas ir kodėl šis procesas svarbus psichologinei gerovei, pasakoja Vaikų psichologijos ir psichoterapijos centro steigėja, psichologė-psichoterapeutė Vaida Kašubienė.
„Tapatumo paieškos yra gana sudėtingas laikotarpis jauno žmogau gyvenime, sukeliantis daug įvairių emocijų ir klausimų : „kas aš esu?“, „kaip aš pasikeičiau?“, „kokios mano vertybės, tikslai ir norai?“, „kaip mane mato ir priima kiti?“, „koks yra mano vaidmuo šeimoje, draugų grupėje, platesnėje bendruomenėje?“, – sako specialistė, pokalbyje atskleidžianti, su kokiomis problemomis susiduria jaunuoliai, ir patarianti, kaip paaugliams būtų galima lengviau išgyventi šį etapą.
Tapatumo paieškos yra natūrali jauno žmogaus raidos dalis, tačiau kada tai gali tapti dideliu iššūkiu?
Remiantis E. Eriksono psichosocialinės asmenybės raidos teorija, sėkmingas tapatumo krizės išsprendimas baigiasi paauglio silpnųjų ir stipriųjų pusių identifikavimu, vaidmenų apibrėžimu, nuostatų ir vertybių stabilizavimu bei siekių suderinamumu su ateities planais. Nesėkmingas šios krizės sprendimas gali baigtis vaidmenų sumaištimi, kai jaunas žmogus savimi abejoja, negali aiškiai suvokti, kas jis yra, kuo nori būti ir kaip jį vertina aplinkiniai. Tokiu atveju, tapatumo paieškos užsitęsia, nuolat sprendžiamos tos pačios dilemos, atsiranda abejonės dėl savivertės, kyla nesklandumų santykiuose su tėvais ir draugais, patiriamos intensyvios emocijos, kurias gali būti sunku reguliuoti. Tai lemia blogą savijautą, žemesnį savęs vertinimą, padidėjusį nerimo lygį, kuris kraštutiniais atvejais gali sukelti didesnį stresą, baimę ir net panikos priepuolius.
Jaunas žmogus, išgyvenantis tapatumo krizę, gali jaustis atitrūkęs nuo savo minčių, jausmų, kūno, gali jaustis pasiklydęs, nerandąs aiškios krypties gyvenime. Gali kilti sunkumų priimti sprendimus arba įsitraukti į problemų sprendimą dėl aiškumo stokos apie savo tapatybę.
Kartais paaugliai, bandydami pernelyg prisitaikyti, nesuformuoja savo tikrojo autentiško tapatumo, nes save suvokia remdamiesi tik kitų nuomone. Tačiau gali būti ir atvirkščiai, kai perdėtai stengiamasi išlikti savimi ir savęs tyrinėjimas tarsi sustoja, paaugliui gali būti sunku priimti bet kokius pokyčius. Tuomet gali pasirekšti stiprus nusivertinimas arba neadekvačiai aukštas savęs vertinimas, lydimas intensyvių kintančių emocijų ar tuštumos jausmo. Dėl emocijų disreguliacijos atsiranda savidestrukcijos rizika – paaugliai, siekdami palengvinti sudėtingas emocines patirtis, gali pradėti save žaloti, vartoti psichoaktyviąsias medžiagas, įsitraukti į netinkamus seksualinius santykius, atsiriboti nuo socialinio gyvenimo, patirti depresiją.
Kaip tėvai gali padėti jauniems žmonėms išspręsti tapatumo klausimus ir būti atviriems net ir „nepatogiomis“ temomis?
Tėvų paramos paaugliams ypač prireikia, kai jų gyvenimas susijaukia, tenka kovoti dėl savo naujos tapatybės. Svarbu, kad tėvai domėtųsi paaugliams kylančiais iššūkiais, stengtųsi suprasti savo vaikus, nevengtų su jais kalbėtis rūpimais klausimais, tarp jų – lytinio tapatumo, seksualinės orientacijos, seksualumo, santykių ar kitomis jautriomis temomis. Tėvams reikia drąsos, noro augti kartu su vaiku, galėti priimti savo tam tikrų dalykų nežinojimą, keistis patiems ir prisitaikyti prie vykstančių pokyčių tarp kartų.
Kurdami ir palaikydami artimą ryšį, pagarbų bendravimą su paaugliais, tėvai gali juos nuraminti, patarti, mokyti juos save mylėti bei priimti, formuojant sveiką kūno vaizdą, savigarbą, stiprinant psichologinį atsparumą. Svarbiausia, kad jaunuoliai jaustųsi priimami, saugūs dalintis sunkumais šeimoje, nebijodami būti nuvertinti, nesuprasti ar atstumti. Didžiausia parama šiame amžiaus tarpsnyje yra empatiškas tėvų buvimas šalia, paskatinimas atvirai kalbėtis, išklausant ir jautriai priimant vaiko abejones ar prieštaravimus, pasiūlant pagalbą be spaudimo priimti skubotus sprendimus.
Kaip jauni žmonės gali susidoroti su identiteto krizėmis, kai susiduria su skirtingais socialiniais ar lytiniais vaidmenimis?
Įveikiant tapatumo krizę, paaugliui gali padėti šeimos, draugų ar kitų patikimų žmonių parama. Dėmesingo įsisąmoninimo meditacija ir laipsniškas raumenų atpalaidavimas taip pat gali sumažinti stresą, padidinti jauno žmogaus sąmoningumą. Rašymas ar dienoraštis – dar vienas naudingas būdas stiprinti savirefleksijos įgūdžius, išreikšti, apmąstyti savo mintis, jausmus, baimes ir svajones be jokio vertinimo. Savo pomėgių, vertybių, stipriųjų bei silpnųjų savybių, įsitikinimų ir tikslų tyrinėjimas gali padėti atskleisti paslėptas tapatybės dalis, kurios anksčiau galėjo būti nepastebėtos.
Kartais jaunam žmogui, patiriančiam sunkumų dėl tapatumo formavimosi, gali būti rekomenduojamos profesionalios psichologo konsultacijos, ypač jei paauglio artimoje aplinkoje trūksta žmonių, su kuriais būtų drąsu ir saugu pasidalinti. Konsultavimas gali suteikti gairių ir paramos, reikalingos padėti jaunuoliams geriau suprasti save ir įgyti daugiau aiškumo gyvenime. Jauni žmonės gali gilintis į savo tapatumą ir specialistų moderuojamuose grupiniuose užsiėmuose, kur saugioje aplinkoje kiekvienas turi galimybę dalintis savo mintimis, jausmais, patirtimi, mokytis pasitikėti savimi.
Kaip jauni žmonės gali išmokti sveikai valdyti spaudimą ir lūkesčius iš artimųjų ar visuomenės dėl savo tapatumo?
Kadangi paaugliai dar tik formuoja savo identitetą, jie yra ypač pažeidžiami, dažnai patiria frustraciją, o streso įveikimo būdų dar nėra įvaldę. Jaunuoliams svarbu mokytis neskubėti, skirti laiko save pažinti, tyrinėti „ko aš noriu?“, mokytis, kaip geriau pasirūpinti savimi, save atjausti, o esant poreikiui kreiptis pagalbos į artimuosius ar specialistus.
Jauni žmonės galėtų padėti sau mokydamiesi atpažinti kylančios įtampos požymius, priimdami jausmus, reguliariai užsiimdami atpalaiduojančia veikla, praktikuodami sąmoningumą didinančias technikas, išlaikydami tinkamą dienos režimą. Svarbus paramos sau rato didinimas, dėmesio sutelkimas į tai, ką jie gali kontroliuoti.
Didėjančios pasirinkimo galimybės ir perdėta informacijos gausa dažnam jaunuoliui gali sukelti neapibrėžtumą ir nesaugumą dėl ateities, baimę iškristi iš socialinio konteksto, todėl rekomenduojama atsakingai naudotis socialiniais tinklais, riboti ten praleidžiamą laiką, susitelkti į realias veiklas, pavyzdžiui, daugiau laiko užsiimti fizine veikla, būti gamtoje, bendrauti su draugais gyvai.
Kaip būtų galima normalizuoti tapatumo paieškas ir kurti saugią aplinką, kurioje jauni žmonės galėtų atvirai kalbėti apie savo iššūkius?
Tiek šeimoje, tiek mokymo įstaigose svarbu sukurti palankią aplinką, kurioje paaugliai jaustųsi saugūs, kad galėtų tyrinėti savo interesus, vertybes ir įsitikinimus. Šalia esantys suaugusieji turėtų perduoti jaunuoliams žinią, kad suprasti savo tapatumą yra normalu ir sveika, paskatinti paauglius priimti savo individualumą.
Atviro ir nuoširdaus bendravimo skatinimas įvairiomis jaunuoliams rūpimomis temomis leidžia paaugliams išreikšti savo mintis ir rūpesčius, taip skatinamas pasitikėjimo ir supratimo jausmas. Padėdami paaugliams jų tapatybės tyrinėjimuose, tėvai, pedagogai ir globėjai gali padėti jiems pasitikėti savimi ir įveikti sudėtingas savęs atradimo problemas. Kad jauni žmonės gautų tinkamą paramą, reikalingas tiek visos visuomenės švietimas paauglių tapatumo klausimais, tiek psichoedukacinių programų paaugliams didesnis prieinamumas. Džiugu, jog Lietuvoje atsiranda vis daugiau atvirų jaunimo erdvių ir centrų, skirtų saugiai save tyrinėti ir pažinti. Pavyzdžiui, atvirasis darbas su jaunimu, kur siekiama visiems jauniems žmonėms, nepriklausomai nuo jų socialinės padėties, suteikti galimybes saugiai leisti laisvalaikį, užsiimti juos dominančia veikla, o esant poreikiui, padedant kompetentingiems jaunimo darbuotojams, spręsti kasdienybėje kylančius iššūkius ir klausimus.