Tačiau tokie D. Levickienės teiginiai nė kiek neįtikino teismo – narkotikų pirkėjų „motinėle“ praminta vilnietė buvo pripažinta kalta dėl neteisėto disponavimo dideliu kiekiu narkotinių medžiagų. Nors už nusikaltimą, dėl kurio moteris buvo pripažinta kalta, D. Levickienei grėsė laisvės atėmimo nuo 10 iki 15 metų bausmė, už grotų jai teks praleisti gerokai trumpesnį laiką.
Vilniaus apygardos teismo teisėja Leonarda Gurevičienė paskelbė, kad D. Levickienė padarė labai sunkų nusikaltimą, tačiau yra brandaus amžiaus, turi didelių sveikatos problemų, todėl jai paskyrus kad ir minimalią įstatyme numatytą 10 metų laisvės atėmimo bausmę būtų pažeistas teisingumo principas.
Nors nusikaltimas nebuvo padarytas spontaniškai ar atsitiktinai, teismas D. Levickienei skyrė 4 metų laisvės atėmimo bausmę, ją atliekant pataisos namuose. Į juos moteris bus pasiųsta nuosprendžiui įsiteisėjus – nuteistoji dar galės kreiptis į apeliacinės instancijos teismą.
Tuo metu D. Levickienės sūnus, kuris jau ir anksčiau buvo teistas dėl narkotinių medžiagų įgijimo, už grotų praleis gerokai ilgiau – 13 metų.
Šioje byloje buvo teisiama ir narkotikus vartojusi vilnietė Ala Budrienė, kurią E.Levickas vadindavo gražuole. Su narkotikais įkliuvusi moteris pareigūnams padėjo atskleisti nusikaltimą, nustojo vartoti kvaišalus ir gydosi nuo priklausomybės narkotikams, be to, kritiškai vertina savo praeitį.
Nors jai taip pat grėsė tik reali laisvės atėmimo bausmė, teismas nusprendė jos už grotų nesodinti – tai ne tik prieštarautų teisingumo principui, bet ir pažeistų jos nepilnamečių vaikų, kuriuos ji viena augina, interesus.
„Akivaizdu, kad motinos atskyrimas nuo vaikų, ne tik ją, bet ir vaikus paveiks neigiamai“, – pabrėžė teisėja, nutarusi A. Budrienei skirti pusantrų metų laisvės apribojimo bausmę, kurios metu nuteistoji be pataisos inspekcijos pareigūnų žinios negalės keisti gyvenamosios vietos.
Mirtį nešančių kvaišalų platintojai buvo sulaikyti dar 2012-ųjų rudenį: pas sostinės Viršuliškių mikrorajone gyvenančius Levickus rasti beveik 23 g grynojo heroino.
Motina ir sūnus kurį laiką buvo stebimi – pareigūnai slapta įrašinėjo jų pokalbius telefonu. Būtent šie pokalbiai teisėsaugininkams padėjo atskleisti, kas dėjosi Levickų namuose – nors anksčiau dėl narkotikų teistas E. Levickas nusprendė prisiimti visą kaltę, tačiau, kaip paaiškėjo bylą išnagrinėjus teisme, narkotikų prekybai vadovauti jo motina.
E. Levickas teisme pasakojo, kad vartojo narkotikus, kartais juos parduodavo savo pažįstamai A. Budrienei. Vyras tikino, kad pareigūnų užfiksuoti pokalbiai telefonu yra susiję ne su narkotinėmis medžiagomis, o kontrabandinėmis cigaretėmis – esą jis jomis taip pat prekiavo.
Kaltinimus dėl prekybos kvaišalais neigė ir D. Levickienė – moteris taip pat įtikinėjo, jog pardavinėjo cigaretes. Tiesa, kai kurių slapta užfiksuotų pokalbių, kuriuose, akivaizdu, kalbama apie kvaišalų dozes, ji net negalėjo paaiškinti.
„Aš žinojau, kad namie yra tik cigaretės“, – teisme sakė moteris.
Cigarečių pakelius moteris teigė slėpdavusi spintoje paklodėje, chalato ir švarko kišenėse. Būtent iš čia ji savo sūnui liepdavo pasiimti reikalingą kiekį, įtariama, narkotinių medžiagų, kai šis jai skambindavo telefonu.
D. Levickienė neneigė žinojusi, kad sūnus vartoja narkotikus: „Nemalonu, kai sūnus vartoja, o namuose randi švirkštus, visokius maišelius“.
Ji sakė, kad slėpdavo cigaretes nuo sūnaus, nes šis esą jas perkantiems žmonėms duodavo ir skolon.
Tiesa, kreipdamasi į teismą su paskutiniuoju žodžiu moteris prisipažino žinojusi, kad sūnus laikė ir prekiavo heroinu, nes į butą, kuriame jie gyveno, dažnai ateidavo narkomanai. Viena jų – A. Budrienė, kuri, anot D. Levickienės, jai nutarė atkeršyti, nes ši esą nepritarė jos ir sūnaus draugystei.
„Aš esu padėties šeimininkas“, – D. Levickas teisme pareiškė, kad jo motina su narkotinėmis medžiagomis yra nesusijusi.
Jis teisme tikino, kad pareigūnai klaidingai interpretuoja jo pokalbius telefonu – esą jeigu eidavo kalba „puselę“ (įtariama, pusę gramo heroino), tai reikšdavo, jog asmuo domisi plonomis cigaretėmis, o jeigu apie didelę (vienas gramas heroino), tuomet omeny turėtos standartinio dydžio cigaretės.
Tačiau tokią Levickų versiją paneigė A. Budrienė – moteris teisme pareiškė, kad narkotikų gaudavo ir iš motinos, ir iš sūnaus. „Jeigu namie nebūdavo E. Levicko, tuomet paimdavau pas jo mamą“, – sakė kaltinamoji.
Tokią versiją patvirtino ir ikiteisminį tyrimą atlikę pareigūnai. Klausydamiesi pokalbių jie girdėjo, kaip motina sūnui telefonu pasakydavo iš kur paimti narkotines medžiagas. Paaiškėjo, kad moteris heroiną slėpdavo dėžutėse, švarko ir chalato kišenėse ar net skudurėlyje prie spintos.
„Ateina ta gražuolė, duok jai“, – kartą motinai paskambinęs sakė E. Levickas. Tuo metu, kai A. Budrienė skambindavo ir prašydavo dozės, E. Levickas atkirsdavo, kad niekuo negali padėti, „reikia kalbėti su mama“ arba pareikšdavo, kad ne jis, o motinėlė vadovauja prekybai.
Tai patvirtino ir per kratą rasti užrašai, kuriuose D. Levickienė buvo užrašiusi sumas, kiek gaudavo iš prekybos narkotinėmis medžiagomis.
Narkotikus jie vadindavo iš anksto sutartais žodžiais.
Tyrimo metu taip pat buvo nustatyta, kad kartą Levickai nusipirko apie 80 g heroino, kurį padalino į dvi dalis ir paslėpė rūsyje. Per kratą namuose buvo rasti maži plastikiniai maišeliai, kuriuose paprastai narkotikų prekeiviai supila narkotines medžiagas. Ant vieno tokio maišelio buvo rastas ir D. Levickienės kairės rankos nykščio atspaudas. Nors moteris teisinosi, kad užspaudžiamus maišelius naudodavo dėti raugintiems kopūstams, teismas pažymėjo, kad jie per maži, jog į juos būtų dedamos daržovės.
Vilniaus apygardos teismo paskelbtas nuosprendis dar negalutinis – jį bus galima skųsti apeliacine tvarka.