Supratau, kad štai čia, šalia, už durų, vyksta labai svarbūs dalykai. Sykiu mačiau ir suvokiau, kad žmonės, atėję alternatyvios teisminiam ginčų sprendimui pagalbos – teisminės mediacijos, tarsi skelbia mums žinią, kad teismai tampa vis modernesni.
Mediatoriais Lietuvoje gera valia dirba beveik 400 įvairių specialybių žmonių: advokatai ir jų padėjėjai, prokurorai, notarai, antstoliai, psichologai, policijos pareigūnai, socialiniai darbuotojai, bet žmonės tarsi pas kokį išminčių labiausiai veržiasi pas teisėją, manydami, kad tik jis geriausiai gali išspręsti jų problemas. Teisėjų mediatorių Lietuvoje šiuo metu yra per 70.
Mūsų pašnekovas, vienas iš mediacijos pradininkų Lietuvoje, Teisminės mediacijos komisijos pirmininkas, Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Artūras Driukas.
– Tai kokia mediatoriaus funkcija ir galia sprendžiant ginčus?
– Mediatorius ne tik struktūrizuoja informaciją, nukreipia diskusiją konstruktyvia linkme, bet ir, pasitelkdamas kūrybingumą, argumentų taktiką, sykiu ir gerbdamas šalis, valdo šalių emocijas. Kita vertus, jis neturi sprendžiamojo balso: proceso šalys visada lieka proceso šeimininkėmis, bet kuri iš jų bet kada gali nutraukti mediaciją.
Mediatorius visais atvejais veikia nešališkai ir negali palaikyti nė vienos iš ginčo šalių. Jis privalo užtikrinti sąžiningas, lanksčias ir pagal galimybes efektyvias procedūras, koordinuoja derybų procesą, tarpininkauja ginčo šalims, tačiau jų nespaudžia. Pati mediacijos procedūra demokratiška, neformali, jos taisykles nusistato patys šio proceso dalyviai. Jeigu šalys sudaro taikos sutartį, teismas sprendžia jos patvirtinimo klausimą, o jei šalims nepavyksta susitarti, ginčas toliau nagrinėjamas teisme.
Mediatoriais tampa savanoriškai šią kryptį pasirinkę teisininkai, kurie turi ne tik turi atitikti tam tikrus reikalavimus, bet ir privalo būti nepriekaištingos reputacijos, o svarbiausia – būti geri psichologai, strategai, komunikabilūs, nuoširdūs, kantrūs ir net savaip charizmatiški žmonės. Vieniems sekasi geriau, kiti dar yra kelyje, bet faktas tas, kad jie šalyje kuria taikinimo ir bylinėjimosi kultūrą, visuomenėje užtikrina socialinę ir teisinę taiką.
– Kuo šis procesas skiriasi nuo ginčo nagrinėjimo teisme ir kaip tai atsiliepia bylos šalims?
– Teisėjas sprendimą byloje priima remdamasis įrodymų vertinimo civiliniame procese tikėtinumo taisykle – vienos šalies įrodymus teisėjas pripažįsta labiau įtikinamais nei kitos. Tada viena šalis pralaimi ir lieka sutrypta, o kita laimi, bet ir ji nejaučia didelio pasitenkinimo, jeigu tiesa yra kita ir ją laimėjusioji žino. Paradoksalu, tačiau kaltas dėl to dažniausiai lieka teisėjas, nors jis byloje yra mažiausiai apie praeityje buvusius šalių santykius informuotas asmuo ir neturi byloje jokio intereso, o tiesiog atlieka savo darbą pagal įstatymų reikalavimus.
Teisme vyksta sudėtingas teisinės argumentacijos procesas, savotiškas teisininkų „žaidimas“, kuriame jie taiko įvairius metodus iš gausaus teisinių priemonių arsenalo, o pačios ginčo šalys teisminiame procese tarsi išnyksta.
Klausimas, ar mes, teisėjai, esame 100 procentų tikri, kad teismas dėl konkretaus ginčo priėmė teisingą sprendimą? Ne, mes neretai turime net kelis galimus procesinius sprendimus, kurie teisinės argumentacijos požiūriu gali būti nepriekaištingi. Čia lemia „labiau tikiu, nei netikiu“ sprendimas, kuris yra įtikinamesnis, bet nebūtinai vienintelis teisingas ir subalansuojantis.
Kaip taikliai pastebėjo vienas Kroatijos teisėjas mediatorius, tikroji tiesa gali pasiklysti darant vertimą iš gyvenimo į teisę. O mediacija sugrąžina žmones į procesą, žmonės patys dalyvauja, žino, kas vyksta, patys priima sprendimą.
– Jūs pirmasis pamatote žmonių reakciją susitarus. Kokia ji?
– Neslėpsiu – man labai gera matyti džiugią nuostabą jų veiduose, palengvėjimą. Dauguma sako, kad net sapne nesapnavo tokio proceso ir kad taip galima priimti sprendimus. Ir kai teismo procese tau, kaip teisėjui, dažnesnis prieš akis yra kodeksas ir kompiuterio ekranas, tai čia pajunti be galo didelį malonumą bendraudamas, nukreipdamas, padėdamas konkretiems žmonėms konkrečioje situacijoje išeiti iš aklavietės. Nėra didesnio apdovanojimo, kaip padėti šalims pačioms priimti sprendimą dėl jų ginčo.
– Ką teisminė mediacija duoda žmogui, valstybei?
– Ginčo sprendimas teisme – tai, visų pirma, nemažos investicijos bylinėjimosi išlaidoms apmokėti (reikalingas profesionalus teisės patarėjas – advokatas, būtina mokėti valstybės rinkliavą, daug kainuoja įrodymų rinkimas, pavyzdžiui, ekspertizių atlikimas, dokumentų vertimas ir kt.), laiko gaišinimas, stresas, blogos emocijos. Teisėjas dažnai susiduria su šalių neviltimi, net agresija, nepagrįstais kaltinimais, reikalavimais viena kitai ar teismui. Abi šalys turi riziką likti pralaimėjusios.
O mediacija, kurią Vakarų šalys atrado dar prieš pusšimtį metų, – tai moderni sutaikymo procedūra, derybos. Čia bandoma susitelkti ties šalių interesais, poreikiais, jų patenkinimu. Jau vien pagalvojus apie mediaciją mus užvaldo teigiamos emocijos, nes kalbama apie taiką, lankstumą ir susitaikymą. Ir ne bet kokį susitaikymą, o patenkinus šalių poreikius, pamynus savąsias ambicijas, emocijas, egoizmą, šalims išsikalbėjus. Tai labai svarbu šiandienos visuomenėje.
Mes išlošiame laiko, lėšų ir gerų emocijų. Mes, mediatoriai, orientuojame žmones į ateitį, o ne paliekame juos kapstytis praeities išgyvenimuose ir skauduliuose. Sėkminga mediacija – tai abi laimėjusios šalys. Teisminė mediacija yra žmonių poreikių ir interesų patenkinimo galimybė lanksčiai artinant skirtingas šalių pozicijas, nemokamai ir greitai, todėl tai daug patrauklesnis ginčų sprendimo būdas. Niekas paprastai nenori tąsytis po teismus, tapti teisinių „džiunglių“ įkaitais, patirti didelių finansinių, laiko ir emocinių nuostolių kilusiam ginčui išspręsti, tačiau anksčiau žmonėms paprasčiausiai nebuvo kitų alternatyvų.
– Kokius ginčus sprendžiate?
– Labai įvairius. Visų pirma šeimos, prievolių vykdymo, taip pat komercinius, vartotojų ir verslininkų, paveldėjimo, darbo.
Norėčiau išskirti šeimos ginčus. Vis dažniau pavyksta atkurti gerus šalių santykius, o svarbiausia – abipusę pagarbą. Tai labai džiugina. Vien per 2017 metus sprendžiant šeimos ginčus net 19 atvejų iš 22 man pavyko pasiekti taikų šalių susitarimą.
Administraciniuose ginčuose kiek retesnė galimybė panaudoti mediaciją, nes tai nėra privatūs ginčai, bet šiandien jau realiai kalbama apie tokią galimybę ir administraciniame procese. Pasiektas rezultatas teiks akivaizdžią naudą. Ypač pabrėžčiau susitaikymo su valstybės institucijomis reikšmę. Tai didina žmonių pasitikėjimą valstybe ir jos institucijomis.
Deja, valstybės institucijų atstovai ne visada išnaudoja palankias galimybes išspręsti ginčus su savo piliečiais teisėtų kompromisų būdu, pripažįstant reglamentavimo spragas ar padarytas klaidas, vengiama prisiimti asmeninę atsakomybę sudarant kompromisinius susitarimus, komplikuotas sprendimų priėmimo šiose institucijose procesas. Dėl to ne tik nukenčia pasitikėjimas viešosios administracijos įstaigomis, bylinėjimosi kultūra, bet ir valstybė patiria realią žalą – ginčo pralaimėjimo atveju turi apmokėti bylinėjimosi išlaidas, negauna kitos šalies siūlytų lėšų į valstybės biudžetą (pavyzdžiui, mokesčių, rinkliavų, baudų, įsiskolinimo ar žalos atlyginimo sumų). Be to, mediacija itin tinkama ir tais atvejais, jeigu ginčas užsitęsė.
– Kada yra sunki mediacija? Kada galite pasakyti, ne, deja...
– Mediaciją sunku valdyti, kai yra kerštaujama, kai buvo smurtaujama, kai skauduliai giliai įsišakniję. Taip pat jeigu tarp šalių yra finansų ar išsilavinimo disbalansas, kai ginčo šalių daug, kai kuri nors iš šalių neteisingai supranta arba interpretuoja mediacijos reikšmę. Tačiau ir šios priežastys nėra neįveikiamos kliūtys.
– Jūs pats aktyviai medijuojate jau trejus metus. Sėkmingai padedate šalims pasiekti puikių mediacijos rezultatų. Kas sudėtingiausia? Kokius psichologinius momentus išskirtumėte?
– Mediacijos procesas gana sudėtingas. Čia reikia pasitelkti kantrybę, intuiciją, toleranciją skirtingoms šalių pozicijoms, tikėjimą, kad ne viskas prarasta. Būna, kad iš pirmo karto ir nepavyksta. Tada bandome dar ir dar. Man labai padeda žinojimas, kad įdėtos pastangos visada apvainikuojamos sėkme.
Taip pat labai svarbus momentas – kontakto su šalimis užmezgimas. Turi pajusti, ką jos galvoja, ko siekia, ko tikisi, nori. Kiekvienas atvejis – tai nauja patirtis. Sėkmingam rezultatui pasiekti mediatoriui būtina įgyti visišką šalių pasitikėjimą.
Taip pat labai reikalingas ir kolegų bei teismų administracijos palaikymas, teisminės mediacijos nuolatinė sklaida ir skatinimas. Jau mažiau, bet dar pasigirsta, kuo čia teisėjai mediatoriai užsiima, bylų nenagrinėja. Bet reikia suvokti, kad kuo mažiau konfliktų sprendžiama teisme, tuo geriau visiems, tuo daugiau laimingesnių žmonių aplinkui. O juk ir finansiškai valstybė išlošia – sutaupo teisingumui vykdyti skiriamų lėšų. Užbaigus bylą taikiai teismuose sumažėja bylų visose instancijose, perdavus teisminei mediacijai vieną bylą, neretai viena taikos sutartimi išsprendžiama ir kita ar net kelios susijusios bylos.
Turiu labai daug mediacijos procesų (pavyzdžiui, per 2017 metus jų turėjau 60, užbaigiau – 44), taigi, taikytis norinčių šalių yra daug. Turiu laviruoti tarp teisėjo ir teisėjo mediatoriaus darbo. Bet suvokiu, kad žmonėms darau reikalingą darbą. Tikiu, jog vieną dieną savanoriška mediacija mūsų visuomenėje taps norma sprendžiant daugelį ginčų.
– Dar prieš gerą dešimtmetį advokatas Rimantas Simaitis, taip pat vienas iš mediacijos pradininkų Lietuvoje, kalbėdamas apie mediaciją, vylėsi, kad Lietuvai būtų puikus rezultatas, jei pasiektume bent jau Slovėnijos lygį: šioje šalyje tuomet buvo 50 proc. mediacijos efektyvumo (Vokietijoje, tarkim, Žemutinėje Saksonijoje, siekė net 95 proc.). Kokia situacija Lietuvoje yra dabar?
– Taip, mediacija nėra vaistas nuo visų ligų. Reikia pripažinti, kad dalis mediacijos baigiasi neišsprendus ginčo. Tačiau galiu pasidžiaugti, kad taikiai išspręstų ginčų daugėja, kad vis daugiau šalių renkasi šį alternatyvų ginčo sprendimo būdą. Vadinasi, atsiranda daugiau teisinio išprusimo, pamažu keičiasi ginčų sprendimo kultūra.
Mediacija šiuo metu išgyvena pakilimą. Ji ilgai skynėsi kelią, neturėjo valstybės paramos. Tačiau tas vegetavimas pabodo ir reikėjo imtis naujų iniciatyvų. Didelį darbą plėtojant teisminę mediaciją nuveikė Teisėjų taryba ir Nacionalinė teismų administracija – buvo priimti būtini šią veiklą reglamentuojantys teisės aktai, sukurta elektroninė teisminės mediacijos procesų valdymo sistema. Galiausiai atsirado ir politinė valia. Teisingumo ministerija patvirtino mediacijos plėtros koncepciją ne tik civiliniame, bet ir administraciniame bei baudžiamajame procesuose.
Pradėti rengti mediaciją reglamentuojančių įstatymų ir kitų susijusių teisės aktų projektai. Labai padėjo Norvegijos Karalystės finansuojamas projektas: teisminės mediacijos procesų buvo išmokyti net apie 600 teismų sistemos darbuotojų – teisėjų, jų padėjėjų, kitų specialistų. Ir štai skaičiai: jeigu 2014 m. teisminei mediacijai buvo perduotos 53 bylos, tai 2017 m. – jau 540, 2014 metais teisminės mediacijos metu buvo sudaryta 12 taikos sutarčių, o 2017 metais – net 230.
Beveik pusė teisminės mediacijos procesų užbaigiama taikiai. Šiuo skaičiumi jau galime džiaugtis, Slovėnijos lygis pasiektas, o iki Vokietijos dar turime pasitempti. Galiu pasidžiaugti, kad praėjusiais metais man buvo sėkmingi trys mediacijos procesai iš keturių.
Kita vertus, teisminės mediacijos sėkmė negali būti matuojama vien tik šalių pasirašytomis taikos sutartimis. Net jei šalys ir nutraukia mediacijos procesą, jos dažnai sudaro taikos sutartį teismo procese, nes jos jau būna išsikalbėjusios, padariusios pažangą ieškodamos kompromisų ir geba konstruktyviau bendradarbiauti tiek tarpusavyje, tiek su bylą nagrinėjančiu teismu.
– 2019 m. sausio 1 d. įsigalios naujas Mediacijos įstatymas ir susijusių teisės aktų pakeitimai. Ką svarbiausia žinoti?
– Šeimos bylose numatoma privaloma mediacija, kuria šalys turės pasinaudoti prieš kreipdamosi į teismą dėl ginčo išsprendimo. Bet kurioje civilinėje byloje teisėjas, įvertinęs bylos aplinkybes ir taikaus susitarimo perspektyvą, galės priimti sprendimą privalomai nukreipti šalis ginčą spręsti mediacijos būdu.
Bylą nagrinėjantis teisėjas, kuris yra ir mediatorius, šalių sutikimu galės byloje paskirti teisminę mediaciją ir, šalims pasiekus susitarimą, pats patvirtinti šalių sudarytą taikos sutartį. Nustatyti kvalifikacijos reikalavimai asmenims, norintiems teikti mediatoriaus paslaugas. Įstatyme aiškiau ir detaliau reglamentuojama tiek mediacijos apskritai, tiek ir teisminė mediacijos vykdymo procedūra.