Kai teisėjai ar kiti teismo pareigūnai veikia ne pagal teisės principus arba padaro akivaizdžių klaidų, kyla klausimas dėl civilinės atsakomybės už sukeltą žalą.
Ar valstybė turėtų atsakyti už neteisingus sprendimus ir klaidas, padarytas vykdant teisingumą, ir kokios yra tokios atsakomybės ribos? Kokią atsakomybę už savo veiksmus turėtų prisiimti teisėjai bei kiti teismo pareigūnai?
Į šiuos klausimus atsako advokatų profesinės bendrijos AVOCAD teisininkas Domantas Velykis.
Civiliniame kodekse nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl neteisėtų teisėjo ar teismo veiksmų nagrinėjant civilinę bylą, atlygina valstybė visiškai, jeigu žala atsirado dėl teisėjo ar kito teismo pareigūno kaltės.
Ši norma įtvirtina valstybės atsakomybę už teisėjų padarytas klaidas vykdant teisminę funkciją civilinėje byloje. Ji įtvirtina ir itin plačiai taikytiną galimų teismo klaidų, pabrėžtina, nebaigtinį sąrašą, kadangi valstybės civilinė atsakomybė gali kilti tiek dėl teismo klaidos dėl (ne)atliktinų procesinių veiksmų, tiek dėl teismo sprendimo turinio, tiek dėl teismo atlikto teisės aiškinimo, tiek dėl įrodymų vertinimo, tiek dėl kitų teismo pareigūnų, atliekančių vidinį teismo administravimą, neteisėtų veiksmų ir kt.
Iš Konstitucijos kylantis teismų nepriklausomumo principas lemia teisinį reguliavimą nustatantį, kad valstybės atsakomybė už teismų padarytas klaidas yra labiau ribota nei lyginant su valstybės civiline atsakomybe už kitų valstybės institucijų padarytas klaidas: kur nukentėjusiajam pakanka įrodyti valdžios institucijų, pareigūnų ir teismo (baudžiamosiose bylose) neteisėtus veiksmus, priežastinį ryšį ir žalą, t. y. tokiu atveju taikoma griežtoji atsakomybė be kaltės.
Valstybės atsakomybė už teisėjo klaidas vykdant teismines funkcijas yra nustatyta kaip tam tikras kompromisas tarp teisės į teisingą teismą ir teismų nepriklausomumo principų. Būtent toks valstybės atsakomybės nustatymo būdas leidžia užtikrinti, kad nukentėjusiesiems būtų atlyginta žala, tačiau kartu apsaugo teisėjus nuo ieškinių, pareikštinų asmeniškai teisėjams, kadangi šis institutas įtvirtina, būtent, valstybės, o ne pačių teisėjų, atsakomybę už teisėjų klaidas.
Teismų procesinių sprendimų teisėtumas ir pagrįstumas yra tikrinamas instancine teismų sprendimų kontrolės tvarka, t. y. apeliacine ir kasacine tvarka (bei gali būti atnaujintas bylų, kuriose buvo priimtas ir įsiteisėjo teismo procesinis sprendimas, procesas). Suprantama, kad instancinė sistema objektyviai negali panaikinti visų teismų padaromų klaidų.
Teisėjų klaidų priežastys ir atsakomybės sąlygos
Teismų praktikoje yra įvardinamos tokios pavyzdinės teisėjų klaidų padarymo priežastys: teisėjų pažinimo ribos, įstatymų netobulumas, jų nesuderinamumas, teisės ar įstatymo spragos, žmogaus realios galimybės žinoti viską, teisėjo subjektinės savybės ir daugelis kitokių veiksnių.
Tačiau, nors yra daug galimų priežasčių dėl kurių teisėjai gali padaryti klaidas, tai nesuteikia pagrindo teismui daryti šiurkščias ir akivaizdžias klaidas. Priešingu atveju būtų paneigta asmens teisė į teisingą teismą ir teisingumo įvykdymą. Todėl, teisėjų padarytos klaidos pirmiausia yra taisomos instancine tvarka ir, jei nepavyksta jų ištaisyti šia tvarka, siekiant, kad minėtos fundamentalios asmens teisės neliktų paneigtos, asmuo su ieškiniu gali inicijuoti valstybės atsakomybės už teisėjų padarytas klaidas procesą civiline tvarka.
Kaip ir standartinės civilinės atsakomybės atveju, ieškovas, siekdamas prisiteisti žalos atlyginimą iš valstybės dėl teismo neteisėtų veiksmų, turi įrodyti keturias civilinės deliktinės atsakomybės sąlygas: žala (nuostoliai), neteisėti veiksmai, priežastinis ryšys ir kaltė.
Esminė teisėjų civilinės atsakomybės sąlyga – kaltė
Pagal teismų praktiką, esminė teisėjų civilinės atsakomybės sąlyga yra kaltė. Anot Lietuvos Aukščiausiojo Teismo, teisėjo kaltė gali būti konstatuota tik padarius akivaizdžią ir šiurkščią teisės aiškinimo ir taikymo klaidą.
Teismas, vertindamas ar teisėjas padarė šiurkščią ir akivaizdžią klaidą, įprastai, pirma, nustato kokius veiksmus atliekant ir kokias teisės normas taikant, teismas padarė klaidą. Antra, nustato ir vertina koks teisinis reguliavimas ir kokia paskirtis yra teisės normų taikymo ir veiksmų atlikimo, kurių daryme teismas padarė klaidą. Trečia, vertina ar padaryta teisėjų klaida atitinka šiurkštumo ir akivaizdumo kriterijus.
Svarbu tai, kad šiurkšti ir akivaizdi teismo klaida yra vertinamoji sąvoka, tai reiškia, kad teisės aktuose nėra įtvirtinta kokia teismo klaida yra laikoma šiurkščia ir akivaizdžia, todėl šio požymio aiškinimas ir vertinimas yra visiška teismo diskrecija.
Teismų praktikoje, pateikiamas pavyzdinis teismo klaidos akivaizdumo ir šiurkštumo vertinimo sąrašas, pagal kurį teismas gali atsižvelgti į įvairias, nagrinėjamai situacijai tinkamiausias, aplinkybes, pavyzdžiui, į taikytinos teisės normos vartojamų terminų suprantamumą, į teisinės nuostatos tikslumą, į įrodymų aiškumą, į bylos aplinkybių sudėtingumą, į tai ar teismui pagal aiškias bylos aplinkybes ir taikomą teisės nuostatą reikėjo tik ją pritaikyti ir kitas aplinkybes.
Valstybės civilinei deliktinei atsakomybei kilti neturi įtakos kokia yra teisėjo, atlikusio neteisėtus veiksmus, kaltės forma, t. y. teismas gali padaryti šiurkščią ir akivaizdžią klaidą tiek tyčia, tiek neatsargumu. Teismo kaltė suprantama ir aiškinama yra objektyviai, t. y. vertinama, ar žinodamas tapačias aplinkybes kitas teisėjas tokioje pačioje situacijoje būtų pasielgęs kitaip, o subjektyvusis konkretaus teisėjo kaltės elementas nėra nagrinėjamas, t. y. nėra aiškinamasi kaip teisėjas, galimai padaręs šiurkščią ir akivaizdžią klaidą, pats supranta atliktus veiksmus.
Šiuo atveju, siekiant priimti teisingą sprendimą turi būti vertinamos tik tos aplinkybės, kurios buvo žinomos teismo sprendimo priėmimo metu, kai galimai buvo padaryta teismo šiurkšti ir akivaizdi klaida. Tuo tarpu, vėliau paaiškėjusios, pasikeitusios ar apskritai teismo nežinomos aplinkybės, kurių pasekmė yra kilusi žala, neturi būti pagrindu atsakomybei kilti.
Štai keletas praktinių Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje aptinkamų valstybės atsakomybės dėl neteisėtų teisėjo ar teismo veiksmų nagrinėjant civilinę bylą, taikymo pavyzdžių:
Pirmoje civilinėje byloje apeliacinės instancijos teismas priėmė sprendimą susijusį su viešaisiais pirkimais. Atsakovas (perkančioji organizacija) įvykdė šį sprendimą (atmetė tiekėjo pasiūlymą), tačiau po sprendimo įvykdymo buvo pateiktas kasacinis skundas, o Lietuvos Aukščiausiasis Teismas panaikino apeliacinės instancijos teismo sprendimo dalį, kurią jau įvykdė atsakovas. Tiekėjas inicijavo antrąją civilinę bylą, reikalaudamas panaikinti perkančiosios organizacijos sprendimą atmesti tiekėjo pasiūlymą. Teismas antroje civilinėje byloje, remdamasis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo sprendimu pirmoje civilinėje byloje, tenkino ieškinį ir priteisė tiekėjui bylinėjimosi išlaidas. Perkančioji organizacija pateikė ieškinį dėl valstybės civilinės atsakomybės dėl teismo neteisėtų veiksmų – apeliacinės instancijos teismo sprendimo pirmoje civilinėje byloje – reikalaudama atlyginti antroje civilinėje byloje priteistas bylinėjimosi išlaidas. Teismas atsisakė tenkinti šį ieškinį, nurodydamas, kad minėto teismo procesinio sprendimo priėmimo metu nebuvo aišku, kurį poįstatyminį aktą reikia taikyti, taip pat byloje buvo įrodymų suteikiančių pagrindą priimti tokį sprendimą, todėl nevertintina, kad apeliacinės instancijos teismo teisėjai padarė akivaizdžią teisės aiškinimo ir taikymo klaidą;
Civilinėje byloje teismas netenkino prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių – nekilnojamojo turto arešto. Atsakovas pardavė turtą ir už turtą gautus pinigus laikė ne banko sąskaitoje, o grynaisiais pinigais. Teismas tenkino prašymą ir pritaikė laikinąsias apsaugos priemones – į teismo depozitinę sąskaitą įnešti sumą, užtikrinančią ieškovo reikalavimą. Atsakovė nevykdė teismo paskirtų laikinųjų apsaugos priemonių. Teismas išnagrinėjęs bylą priėmė sprendimą tenkinti ieškinį. Tačiau iš atsakovės išieškotų lėšų nepakako patenkintam ieškiniui padengti. Ieškovas pateikė ieškinį dėl valstybės civilinės atsakomybės dėl teismo neteisėtų veiksmų. Teismas, vertindamas ar teisėjas atliko šiurkščią ir akivaizdžią klaidą, nurodė, kad teismo sprendimai buvo grindžiami aktualiomis teisės normomis ir tuo metu formuota bei nepasikeitusia laikinųjų apsaugos priemonių taikymo praktika, buvo įvertinti šių priemonių skyrimui esminiai klausimai, procesiniai sprendimai buvo tinkamai motyvuoti, todėl nebuvo laikoma, kad teisėjas padarė šiurkščią ir akivaizdžią klaidą, todėl ieškinys atmestas;
Civilinėje byloje buvo pateiktas ieškinys dėl atleidimo iš darbo pripažinimo neteisėtu ir išmokų dėl priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo dienos iki teismo sprendimo įsigaliojimo dienos priteisimo. Teisme ieškinio priėmimo klausimo išsprendimas buvo paskirtas tuo metu kasmetinėse atostogose esančiam teisėjui, todėl ieškinio priėmimo klausimo išsprendimas buvo atliktas apytiksliai mėnesį laiko pažeidus imperatyvų terminą. Teismui, vėliau patenkinus ieškinį, atsakovas turėjo pareigą sumokėti išmokas už priverstinę pravaikštą, įskaitant ir už laiką, kurį dėl teismo veiksmų, buvo pažeistas ieškinio priėmimo terminas. Darbdavys pareiškė ieškinį dėl patirtos žalos dėl teismo neteisėtų veiksmų – priverstinės pravaikštos, sumokėtos už teismo pradelstą laikotarpį – atlyginimo. Teismas nustatė, kad ieškinio priėmimo proceso uždelsimo periodo buvo galima išvengti, neskiriant teisėjui bylos jo atostogų metu, todėl buvo padaryta šiurkšti ir akivaizdi klaida.
Apibendrinant, teisėjų atsakomybė civilinėse bylose yra itin svarbus teisinis institutas, kuris prisideda prie teisingumo sistemos patikimumo ir visuomenės pasitikėjimo teismais. Šio instituto sudėtingumas kyla iš poreikio užtikrinti pusiausvyrą tarp teisėjų nepriklausomumo ir atsakomybės, siekiant apsaugoti juos nuo nepagrįstų kaltinimų, bet tuo pačiu sudarant sąlygas užtikrinti, kad piktnaudžiavimas ar akivaizdžios klaidos būtų atitinkamai įvertintos. Vis dėlto, tai lieka labai jautri tema, nes teisėjo sprendimai dažnai susiję su įvairialypiais interesais, kuriuos visuomenė ne visada tinkamai supranta ar vertina. Tik nuoseklus visuomenės teisinis švietimas ir diskusija su gali prisidėti prie aiškaus suvokimo, kokia yra teisėjų atsakomybės esmė ir svarba teisinei valstybei.
