Su šypsena turistus pasitinkanti gidė pasakoja įdomas istorijas apie Čekijos sostinę Prahą įkūrusius didikus, Karolio tilto paslaptis, tragediją sukėlusią spirgus kepusią moterį, Mocarto sėkmę, marą ir net parodo vietą, iš kur aštuonkojai išmetė pianiną į upę. Istorinius rimtus dalykus gidė pateikia žaismingai, atskleidžia, kaip buvo sukurta Praha ir kuo ji susijusi su Lietuva.
Moteris sako, kad mėgsta savo darbą ir didžiuojasi tuo, ką pasiekė.
„Antro tokio žmogaus Prahoje nėra“, – neslepia Danutė Reichova.
Čekijoje nėra daug oficialiai gyvenančių lietuvių. Moteris sako, kad čekų kalba tikrai nėra lengva, o ir žmonės nelabai atviri kitataučiams, saugo savo identitetą, tad imigrantams išsikovoti pagarbą ir pripažinimą gerokai sunkiau, nei vietos gyventojams. Be to, moteris sako puikiai suprantanti, kodėl lietuvių vardas ne visada skamba iš gerosios pusės.
„Dirbu gide ir vertėja, tad mane kviečia, kai sulaiko lietuvius už vagystes, kitus nusikaltimus. Baisu, nusikalsta vis jaunesni žmonės. Gaila jų ir nemalonu. Jie vykdo tarptautinius telefoninių sukčiavimų nusikaltimus, vagia automobilius, teko vertėjauti ir nužudymo byloje. Anksčiau čia iš viso buvo siaubo filmas – galima sakyti, iš kalėjimų neišeidavau. Dabar apmažėjo. Labai daug yra ir teisinės pagalbos prašymų. Tikrai nemalonu, kai tenka matyti nusikaltusius žmones. Man labiau patinka ekskursijos. Prahoje lietuvių kalba ekskursijas galiu vesti tik aš, tad darbo tikrai netrūksta“, – šypsosi moteris.
Vertėja ir gide dirbanti moteris sako, kad pinigų per daug neskaičiuoja – finansiškai ji gana neblogai apsirūpinusi, turi įsigijusi būstą, o, kiek gaus pensijos, nė neskaičiavo.
„Yra žmogus, išmanantis tą darbą, – buhalteris, aš pati neskaičiuoju, kokią pensiją gausiu. Vertimai yra patvirtinti mano parašu, vykdomi oficialiai, tad viskas atsispindi ataskaitose“, – atviravo moteris.
Danutė atskleidžia, kad vertėjų darbą dalijasi keturi sertifikuoti žmonės, Prahoje – tik dvi vertėjos, tad apie konkurenciją taip pat negali būti nė kalbos. Tačiau ji į Čekiją atvyko visai ne dėl išskirtinės karjeros – moteris nusišypso, kad buvo meilės emigrantė, o vyrą „nusipirko“ už du olimpinius rublius.
„Su vyru susipažinome Budapešte (Vengrijos sostinė), tada pirmą kartą išvažiavau į užsienį. Tuomet universiteto baigimo proga tėvai man padovanojo kelionę. Jie turėjo galimybę įteikti tokią dovaną, nes dirbo Vykdomajame komitete. Viskas vyko dar 1979 metais, tada išvykti į užsienį nebuvo taip paprasta kaip dabar. Viešbutyje susibendravome su čekų kompanija, tiksliau, susibendravo kitos su manimi buvusios merginos. Su čekais pasikeitėme suvenyrais, adresais. Kaip tik artėjo olimpinės žaidynės, tad aš atnešiau čekams du olimpinius rublius, paskui juokavau, kad už du olimpinius rublius nusipirkau vyrą“, – šypsodamasi pasakoja moteris.
Grįžusi į Lietuvą Danutė sako pamiršo viską, tačiau netrukus sulaukė laiško iš čeko. Laiškas buvo rusų kalba – Danute susižavėjęs vyras paprašė pažįstamų pagalbos, kad ji suprastu, ką šis rašo. Moteris sako, kad nė nenorėjusi atrašyti, net gerai nesuprato, kuris iš tos kompanijos ja susidomėjo. Tačiau iniciatyvos ėmėsi viena Danutės seserų. Laiškas po laiško ir Danutė jau pati susitarė susitikti, mat su seserimis norėjo aplankyti užsienį, pamatyti Čekiją. Užsienietį ji pakvietė į Lietuvą, tačiau jis negalėjo atvykti, tad pasiūlė jai atvykti pas jį. Merginų noras pamatyti užsienį nugalėjo.
„Parašiau, kad, jei vyksiu, tai tikrai ne viena, jis sutiko. Taip pradėjome bendrauti, kurį laiką važinėjome vienas pas kitą. Ilgai nelaukę susituokėme. Vėliau išsiskyrėme, tačiau ne piktuoju – ir dabar esame labai geri draugai. Juk tekėdama nė nepažinojau žmogaus, o ir atvažiuodavau su savo draugėmis, seserimis, niekada nebuvau viena. Visas bendravimas buvo išties labai gražus“, – atvirauja Danutė.
Po skyrybų moteris neskubėjo atgal į Lietuvą. Kurį laiką dirbo parduotuvėje pardavėja. Viena draugė paskatino, kad Danutė galėtų padirbėti vertėja, juk ne viena lietuvių grupė atvažiuoja.
„Susidomėjau, nors pinigų daug negaudavau, tad ėjau į bibliotekas, mokiausi, tačiau ilgą laiką gidės darbo pasiūlymų nebuvo. Tik po komunistų valdymo Čekoslovakijoje žlugimo 1989 m. viskas pasikeitė, ir aš pradėjau dirbti gide. Tačiau sužinojau, kad taip, kaip dirbau, nebebuvo galima – reikėjo išlaikyti egzaminus, gauti valstybinį sertifikatą. Tada pradėjau mokytis. Iš 25 kandidatų (iš įvairių šalių) išlaikėme tik penki. Siaubingi reikalavimai“, – neslėpė atkakli ir veikli moteris.
Atsivėrusios galimybės ir neprastas uždarbis iš gidės darbo ilgai netruko – prasidėjo krizė.
„Likau be darbo ir be pinigų“, – sunkaus etapo neslepia pašnekovė, tačiau net ir tuomet neprarado stiprybės ir ėmė ieškoti kitų galimybių.
Čekijoje gyvenanti moteris jau buvo susidraugavusi su tautiečiais. Viena lietuvė, kilusi iš Tauragės, tuomet dirbo ambasadoje ir Danutei pasiūlė imtis vertėjos amato. Taip viskas ir prasidėjo.
„Po skyrybų tikrai norėjau grįžti į Lietuvą, tačiau atsitiko taip, kaip atsitiko. Kelis kartus teko vertėjauti oficialiai, davus priesaiką. Susidomėjau, ėmiau „kruvinai“ mokytis čekų kalbos, ruošiausi vertėjų egzaminams. Jie tikrai buvo sunkūs, išlaikėme gal trys žmonės iš visos tarptautinės grupės. Darbo jau netrūko (maždaug prieš 13 metų), Čekijoje buvo lietuvių įvykdytų nusikaltimų. Daugiausia – smulkūs plėšimai. Savo darbe aš matau patį didžiausią Lietuvos brudą. Kartais būna gėda, bet suprantu, kad kiekvienoje tautoje yra visko. Iš pradžių tikrai buvo sunku, nes nebuvau pripratusi prie nusikaltimų. Bet kažkaip pripranti žmogus... Dabar tų jaunų bernužėlių labai gaila. Liūdni likimai, dauguma jų – iš asocialių šeimų. Nors kartais jaučiu net didesnę gėdą, kai koks turistas ką iškrečia, – restorane išsitraukia savo maisto ar šiaip ką nemalonaus padaro“, – pasakoja išskirtinį darbą dirbanti moteris.
Gide dirbanti Danutė sako, kad Čekija – labai įdomi šalis savo istorija, architektūra, požiūriu, tad ji patenkinta darbu ir gyvenimu. Čekai turi nuostabių bažnyčių, bet nėra labai tikinti tauta. Tačiau Velykos ir Kalėdos čia yra didžiulės šventės. Krikštynos čekams priimtinos, tačiau tuo bažnyčios lankymas dažniausiai ir baigiasi. Santuoka bažnyčioje čekams – sunkiai suvokiamas dalykas.
Ką moteris veikia laisvalaikiu? Danutė nelepia, kad dėl išskirtinio darbo laisvalaikio ji beveik neturi, tačiau, kai tik atostogauja, skuba į Lietuvą, kur jos artimieji, draugai.
„Žinau, kad grįšiu į Lietuvą, tačiau dar ne dabar. Labai pasiilgstu savo artimųjų, su seserimis bendrauju internetu, socialinių ryšių nesu nutraukusi. Kai ruošiuosi atostogauti, visi darbe jau žino, kada išvažiuoju, – visada to labai laukiu. Man oras Lietuvoje nesvarbu, svarbiausia – artimieji. Kol darbo turiu, kol galiu judėti, čia, Prahoje, viskas labai gerai. Man tikrai nėra ko dejuoti“, – sako optimizmu spindinti moteris.