Arūnas Kumpis. Laisvadienis kare

Pagaliau, po beveik savaitės, praleistos pozicijose, ruošiuosi vykti porai dienų poilsio į bazę. Per visą tą laiką nemažai nuveikta: įvairiais FPV dronais naikinta priešo technika, įtvirtinimai ir gyvoji jėga. Mano šios pamainos rekordas – 18 išskridimų per dieną. Maždaug pusė iš jų pasiekė taikinius. Vienas iš įdomesnių atvejų – priešo amunicijos, TM-62 minų, sunaikinimas.

Rusai savo pozicijose kurį laiką kaupė ir tikriausiai prieigų minavimui ketino panaudoti didelį kiekį prieštankinių minų. Kai aš su savo FPV dronu, nešančiu RPG kumuliatyvinį užtaisą, įsirėžiau į tą jų užmaskuotą sandėlį, sprogimo banga buvo tokia didelė, kad viską aplinkui tiesiog nušlavė kokių penkiasdešimties metrų spinduliu, o ugnies ir dūmų kamuolys pakilo į šimto metrų aukštį.

Tai buvo labai tikroviškai padarytas muliažas, apgaulė. Žinoma, ir jį sunaikinęs 500 eurų kainuojančiu dronu išeini į pliusą. Tikroviškas muliažas gali kainuoti ne vieną tūkstantį eurų. O jei jį atakuotų mūsų artilerija ar HIMARS, būtų ne tik patirti didžiuliai amunicijos nuostoliai, tačiau ir priešo kontrartilerija, tikėtina, užfiksuotų mūsų išeinančių šūvių koordinates ir pasiųstų sviedinius ar raketas link jų.

Įsiminė ir kažkurios dienos pirmasis išskridimas, kai žvalgyba mus informavo, jog pastebėta priešo priešlėktuvinės gynybos sistema „Strela-10“. Išskridau link jos po poros minučių nuo pranešimo gavimo. Už daugiau nei dešimties kilometrų buvusį taikinį pavyko surasti be didesnių sunkumų. Valdymas ir vaizdo transliacija veikė nepriekaištingai. Trumpai pakybojęs ore, nusitaikiau ir nukreipiau bepilotį link taikinio. Viskas pavyko tiesiog idealiai – mano savižudis su kumuliatyviniu užtaisu rėžėsi tiesiai į „Strela-10“ raketas.

Deja, jos nedetonavo. Kaip vėliau supratome, tai buvo labai tikroviškai padarytas muliažas, apgaulė. Žinoma, ir jį sunaikinęs 500 eurų kainuojančiu dronu išeini į pliusą. Tikroviškas muliažas gali kainuoti ne vieną tūkstantį eurų. O jei jį atakuotų mūsų artilerija ar HIMARS, būtų ne tik patirti didžiuliai amunicijos nuostoliai, tačiau ir priešo kontrartilerija, tikėtina, užfiksuotų mūsų išeinančių šūvių koordinates ir pasiųstų sviedinius ar raketas link jų.

Atvykus mus paimti turėjusiam visureigiui, skubiai sumetėme į vidų savo daiktus ir išdardėjome link namų. Kai su draugu grįžome, buvo jau beveik vidurnaktis. Mintys sukosi tik apie tai, kaip po beveik savaitės, praleistos duobėje, tuoj šoksiu po dušu, nusiprausiu ir krisiu miegoti. Deja. Pasirodo, draugas pametė raktą nuo mūsų „chatos“. Kurį laiką stovėjome ir galvojome, ką dabar daryti. Tada susiradome laužtuvą ir pasidarbavę kokį pusvalandį jau buvome viduje. Tuo mūsų nusivylimai dar nesibaigė – lyg tyčia, buvo dingęs vanduo.

Nuo to laiko, kai rusai pradėjo intensyviai naikinti Ukrainos civilinę infrastruktūrą, vanduo ir elektra čia tiekiama su pertrūkiais. Na, ką padarysi, teks kažkaip išsiversti.

Pabudau apie šeštą ryto. Kurį laiką dar bandžiau užmigti, tačiau praradęs viltį atsikėliau, išgėriau kavos ir išvažiavau į netoliese esantį poligoną paskraidyti.

Saulė kaitino nuo ankstyvo ryto, pūtė gana stiprus, kokius 30 km/val. siekiantis vėjas. Anksčiau tokio vėjuoto oro vengdavau, dabar prastomis oro sąlygomis įžvelgiu galimybę geriau pasitreniruoti. Paprastai, kai išskrendi į kovinę užduotį, retai kada sąlygos būna idealios. Stiprus vėjas neatrodo problema, kai tik išskridus vaizdo kokybė pablogėja tiek, jog dalį atstumo iki taikinio tenka praskristi matant tik bėgančias juostas ir sniegą, o priartėjus ir kažkaip nusitaikius – kelis paskutinius metrus iki taikinio įveikti apskritai be vaizdo.

Tą dieną poligone praleidau kelias valandas iki pietų ir dar tiek pat po pietų. Tinkamo lygio palaikymui privalai negailėti laiko treniruotėms. Pakeliui į namus, užsukęs į parduotuvę, prie įėjimo, sutikau seną savo draugą, su kuriuo kažkada dirbome vienoje FPV komandoje. Jis jau tuomet buvo tikras asas, apie kurio žygdarbius sklido legendos. Kažkada net LRT Panoramos metu transliavo vaizdo įrašą, kaip jis sunaikina apie 14 milijonų eurų kainuojančią rusų salvinės ugnies sistemą „Solncepiok“.

Prieš kokį mėnesį Kliūč (toks jo šaukinys) buvo sužeistas – jų komandai rengiantis išvykti iš pozicijos, į šarvuočio, kuriame jis tuo metu sėdėjo, priekį, tvojosi rusų naktinis FPV dronas. Dvi skeveldros kliudė galvą ir dar dvi susmigo į petį. Po operacijos ir poros ligoninėje praleistų savaičių jis jau vėl buvo rikiuotėje ir toliau sėkmingai naikino priešą.

Realybė tokia, kad dėl milžiniškų nuostolių, kuriuos padarome priešui, esame tapę prioritetiniais jo taikiniais ir ne visiems taip pasiseka, kaip Kliūč. Prieš savaitę netekome dviejų savo kolegų, ant kurių rusų dronas numetė sprogmenį. Detonavus netoliese buvusiai amunicijai, mūsų pilotas ir inžinierius žuvo vietoje.

Aš gi po poros laisvadienių, per kuriuos spėjau neblogai pasitreniruoti, tačiau nei išsiskalbti, nei nusiprausti galimybės neturėjau, nes vanduo taip ir neatsirado, vykstu į kitą savo pamainą pozicijose. Karas tęsiasi.