Nors apklausos rodė konservatorių nepopuliarumą, partija turėjo vilčių mesti iššūkį kairiesiems. Partija buvo panašiai nepopuliari birželį, bet ji sulaukė didžiausio palaikymo, surinkdama 20,92 proc. balsų, palyginti su socdemų 17,63. Buvo pagrindo viltis, kad rinkėjai pagaliau įsisąmonins, jog viešnia iš Briuselio yra lengvasvorė politikė. Be to, pirmame Seimo rinkimų rate konservatoriai atsiliko nuo socdemų vos 1,32 procentinio punkto.
Reikia pripažinti, kad konservatorių Vyriausybė, kaip ir valstiečių, mažino socialinę atskirtį, didino pensijas ir minimalųjį atlyginimą, nors neturėjo drąsos pertvarkyti regresinės Lietuvos mokesčių sistemos, naudingos tik daugiau uždirbantiesiems.
Po rinkimų konservatoriai neslėpė nei savo nusivylimo, nei savo įtūžio, nei nuoskaudos jausmo. Rezultatai esą nebuvo tokie, kokie privalėjo būti, nors privalumo sąvoka politikoje itin slidi. Prašoma įvertinti rezultatus, sukandusi dantis Ingrida Šimonytė tvirtino, kad rezultatas yra toks, koks yra, vertinanti kaip faktą, o faktas yra toks, koks yra. Ji, kaip ir daugelis konservatorių, pabrėžė, kad Lietuvos ekonominė situacija yra pati geriausia negu kada nors buvo. Ūkio augimu didžiavosi ir Gabrielius Landsbergis savo laiške partijos kolegoms tvirtindamas, kad „Lietuva tikrai nebuvo nei saugesnė, nei turtingesnė negu yra šiandien.“ Tai tiesa, Lietuva niekada nebuvo tokia turtinga ir saugi, nors G. Landsbergis paprastai gieda kitą giesmę, be pagrindo baugindamas žmones, esą „Lietuvai liko vos keleri metai“, kol Rusija puls. Lyg NATO neatgrasytų.
Ūkio padėtis iš tiesų geriausia, bet Lietuvos ūkis pastoviai auga, tai kiekvienas kadenciją baigiantis premjeras gali tuo didžiuotis. Be to, neaišku, koks Vyriausybės vaidmuo sukeliant šią gerovę, koks kitų veikėjų įnašas. Bendrojo vidaus produkto augimas yra geras dalykas, bet ne mažiau svarbu yra tai, kokia gyventojų dalis gali džiaugtis ūkio augimu, kiek jie jame dalyvauja. Reikia pripažinti, kad konservatorių Vyriausybė, kaip ir valstiečių, mažino socialinę atskirtį, didino pensijas ir minimalųjį atlyginimą, nors neturėjo drąsos pertvarkyti regresinės Lietuvos mokesčių sistemos, naudingos tik daugiau uždirbantiesiems.
Ne visi konservatoriai pritaria šitokiam supaprastintam politikos peizažui ir socdemų demonizavimui. I. Šimonytė nesitiki didesnių pokyčių, juk socdemai yra ilgiausiai valdę Lietuvą, dažnai formavo Lietuvos politiką. Atsižvelgdama į Prezidento laikyseną per rinkimus, ji patvirtino, kad „Prezidentui būti lygiai teisingu yra neįkandama užduotis.“
Ūkio augimas ir ekonominės būklės gerėjimas nebuvo vienintelis konservatorių porinkiminis leitmotyvas. Gerokai daugiau dėmesio buvo skiriama įvairiems „blogiečiams“, kaip Prezidentas Gitanas Nausėda, kurie vieningai ir su bloga valia siekė kenkti konservatoriams. Jei būta kokių nors nesėkmių, tai kalti ne konservatoriai, o kiti. Kraštutinę ir paranojišką poziciją išdėstė Žygimantas Pavilionis straipsnyje „Sveiki sugrįžę į socialistinį realizmą“, paskelbtame „Delfi“. Už „akivaizdų melą“ rinkėjai nubaudė ne socialdemokratus, bet pačią Tėvynės sąjungos – Lietuvos krikščionių demokratų partiją (TS-LKD), už nuolatinį tiesos sakymą tiek apie socdemų „lyderystę“, tiek apie kitus „nekaltus“ galimus socdemų partnerius. „Juk normalu, kuomet kairieji meluoja. Jie juk taip darė visada, tokia tiesiog jų esmė, tačiau labai negerai, kad TS-LKD nuolat apie tai kalba.“ Konservatorių oponentai teigs, kad TS-LKD dėl visko kalti, o pagrindinis taikinys šiuose rinkimuose „tapo ne „rūsti realybė“ ar „neramūs laikai“, kaip juos įvardydavo TS-LKD atstovai, bet pati TS-LKD, kuri išdrįso „gąsdinti“ žmones, bandydama laiku įspėti apie pavojus ar iššūkius ateityje.“ Taigi, dėl konservatorių bėdų kalti visi, išskyrus pačius konservatorius.
Ne visi konservatoriai pritaria šitokiam supaprastintam politikos peizažui ir socdemų demonizavimui. I. Šimonytė nesitiki didesnių pokyčių, juk socdemai yra ilgiausiai valdę Lietuvą, dažnai formavo Lietuvos politiką. Atsižvelgdama į Prezidento laikyseną per rinkimus, ji patvirtino, kad „Prezidentui būti lygiai teisingu yra neįkandama užduotis.“ Neginčytina, jog G. Nausėda neigiamai nusiteikęs konservatorių atžvilgiu, bet tai nėra atsitiktinumas. Konservatoriai nuolat puolė ir kritikavo Prezidentą, įvairius jo pasiūlymus vidaus politikos reikalais atmesdavo beveik tučtuojau ir dažnai gana grubokai nuo pat pirmųjų dienų. Atseit ministrų patvirtinimo vilkinimu jis apsunkino Vyriausybės galimybes operatyviai kovoti su „Covid-19“. Premjerės skalikas Matas Maldeikis daugiau negu metus reikalavo, jog G. Nausėda leistų premjerei dalyvauti Europos Vadovų Tarybos posėdžiuose. Ir tai darė paaiškėjus, kad populiarus Prezidentas nenusileis ir kad jį palaiko gyventojų dauguma. Politinis bukumas turi politinę kainą. G. Nausėdai irgi tenka dalis atsakomybės už nesutarimus, bet šių metų Prezidento rinkimai rodo, kad elektoratas neįžiūrėjo didesnių nuodėmių ar klaidų.
Gal G. Landsbergis tokius išsišokimus, kurių nedrįsta daryti ir galingiausios Vakarų valstybės, laiko „lyderystės“ įrodymais, bet tai veikiau tuščia Lietuvai kenkianti bravūra.
Apskritai konservatoriai vengia prisiimti atsakomybės už savo klaidas. Savo laiške G. Landsbergis rašė, kad Vyriausybę užgriuvo viena bėda po kitos. Po „Covid-19“ į Lietuvą „plūstelėjo Lukašenkos atsiųsti migrantai. Netrukus Kinijos pritaikytos neteisėtos sankcijos.“ Tos sankcijos, kaip ir Prezidento priešiškumas, neiškrito iš giedro dangaus. Jas išprovokavo Lietuva, pačiam G. Landsbergiui griežiant pirmuoju smuiku. Nutardama naują atstovybę vadinti Taivano, o ne Taipėjaus atstovybe, Lietuva peržengė ryškiausią Kinijos raudonąją liniją, nepaisydama Pekino nuolatinių įspėjimų, kad nepakęs jokių žingsnių, kurie žengtų Taivano suverenumo pripažinimo linkme, kad neleistina Taivano traktuoti kaip atskiros valstybės. Kinijos pykčio akivaizdoje sumišęs G. Landsbergis sumurmėjo, jog „Kinijos vertinimas yra stipriai per griežtas“ ir ieškojo ES ir JAV palaikymo bei protekcijos. Gal G. Landsbergis tokius išsišokimus, kurių nedrįsta daryti ir galingiausios Vakarų valstybės, laiko „lyderystės“ įrodymais, bet tai veikiau tuščia Lietuvai kenkianti bravūra. Gintautas Paluckas sakė, kad sieks atkurti diplomatinius santykius su Kinija „nesižeminant, negriūnant, neklūpint ir nemaldaujant nieko.“ Nežinia, ar pasiseks.
Būtų galima suprasti Lietuvos elgesį, jei ji nuosekliai vykdytų vadinamąją vertybių politiką, kritikuodama ir priešindamasi visiems akivaizdiems žmogaus teisių ir tarptautinės teisės pažeidimams. Bet Lietuva tyli kaip pelė po šluota, Izraeliui masiškai žudant palestiniečių civilius ir pažeidžiant Libano teritorinį vientisumą.
Kadaise konservatoriai buvo garbinga partija, garbingiausia Lietuvoje. Dabar ji tokia nebėra ir vargu, ar tie, kurie ją pavarė į duobę, gebės ją ištraukti.
