Kūrinys tarp vienuolyno sienų išbuvo 235 metus, tačiau kilus Prancūzijos–Italijos karui, Veneciją 1797 m. gegužę užėmė Napoleono revoliucinė armija. Pagal Kampo Formijaus (it. Campo Formio, dab. Campoformido) taikos sutarties slaptuosius punktus, Venecijos Respublika įsipareigojo Napoleonui ne tik sumokėti 3 mln. frankų ir pristatyti tris gerai apginkluotus laivus bei dvi fregatas, bet taipogi leisti į Prancūziją išvežti meno kūrinius (20 paveikslų). Tarp jų ir P. Veronezės šedevrą, kurį dėl milžiniškos apimties darbininkai supjaustė į septynias dalis ir 1798 m. liepos 31 d. atgabeno į Centrinį meno muziejų (Luvrą), kur drobė vėl susiųsta ir eksponuojama iki šiol.
Rodos, tai tik viena iš daugelio istorijų, kaip menas tampa įkaitu kariniuose konfliktuose. Jei ne smulkmena! Nedidelis istorinėje Galilėjoje esantis Kanos kaimas (pietų Libanas), kur esą apsilankė Kristus bei Mergelė Marija, yra šventa vieta tiek krikščionims, tiek musulmonams. Tačiau praėjus beveik dviem tūkstančiams metų po įvykusio stebuklo, pasaulį sudrebino Kanos žudynės, amžininkų pramintos „17 kraujo minučių“.
Teroristų paieškos
XX a. 7 dešimtmetyje Izraelis iš Libano išstūmė PLO (Palestinos išsivadavimo organizaciją), bet atsivėrusį vakuumą užpildė „Hezbollah“, kuri pradėjo kovą prieš okupacinę žydų kariuomenę, pietuose įkūrusią „buferinę zoną“. Tel Avivas į tai atsakė masine ataka – operacija „Atskaitomybė“, – užbaigta 1993 m. liepą taikos sutartimi. Susitarimas, sudarytas tarpininkaujant JAV valstybės sekretoriui Warrenui Christopheriui, „įteisino „Hezbollah“ veikimą saugumo zonoje prieš IDF“. 1996 m. balandį Izraelis pradėjo operaciją „Rūstybės vynuogės“. Pavadinimą pasufleravo Naujojo Testamento Apreiškimo Jonui eilutės, kuriose gausu kraujo, biblinio įtūžio bei Dievo keršto pažadų žmonijai.
Tuo metu Libane gyvenęs anglų žurnalistas Robertas Fiskas rašė: „Kai Izraelio ministras pirmininkas Shimonas Peresas įplieskė karą, mes laikėme tai eiline nesąmone, karu prieš „terorizmą“, kuriuo Izraelis neva rodė, jog „nesėdi rankų sudėjęs“. Teroristai, teroristai, teroristai; tas pats smegenų plovimas, paveikęs Izraelio karius prieš 14 metų veržiantis į Libaną.“ Pirmąją operacijos dieną, balandžio 11-ąją, IDF bombardavo „Hezbollah“ štabą Beirute, tačiau pataikė į kaimyninį namą, kur nuplėšė mergaitei galvą. Paskui izraeliečiai nusitaikė į mašiną, vežančią „teroristus“, tačiau užmušė vairuotoją – jauną moterį, stabtelėjusią nusipirkti sumuštinio priešais didžiausią Libano šiluminę jėgainę.
Balandžio 13 d. Izraelio karo laivai ėmėsi Beiruto, Tyro bei Sidono uostų blokados. Tada jų sraigtasparnis numetė bombą ant greitosios pagalbos automobilio, nes šis, kaip skelbė IDF, vežė „teroristus“. Bet mašinoje sėdėjo šeima, kuri, paklususi sionistų įsakui, bėgo iš puolamo kaimo. Taip dvi moterys su keturias vaikais – žuvo. Ir nors vėliau R. Fiskas susitiko su liudininkais, atskleisdamas Tel Avivo melą, šis ir toliau kaltino nematomus „teroristus“. Po kelių mėnesių žurnalistas nuvežė raketos AGM 114C dalis į jos gamyklą „Boeing“. „Parodęs mirusių civilių nuotraukas, vyr. vykdytojo paklausiau, ar šis prisiima atsakomybę už žudynes? Jis atsakė: „Kad ir ką darytum, nenoriu, kad cituotum mane sakantį ką nors kritiško apie Izraelio politikus.“ Izraelis į Libaną per dieną paleisdavo 3 tūkst. raketų, kai Beiruto pajėgos – vos 200. To pasekmė – 400 tūkst. libaniečių iš pietų plūstelėjo į sostinę, lydimi karo laivų ugnies, plieskiančios į pakrantės keliu važiuojančias mašinas, nes ten, žinoma, sėdėjo „teroristai“.“
Prieglobstis virto taikiniu
Kanos kaimas įsikūręs už 15 km nuo Izraelio sienos. Daugiausia čia gyvena šiitai, bet yra ir nemaža krikščionių bendruomenė. 1978 m. IDF užėmė teritoriją iki Litani upės, todėl čia atvyko Jungtinių Tautų (JT) taikdariai (UNIFL). Greta Kanos įsitaisė Fidžio batalionas, kuris buvo aiškiai pažymėtas Izraelio karo žemėlapiuose, o pastatai apklijuoti baltais ir juodais ženklais bei naktį ryškiai apšviesti. Niekas pietų Libane neignoravo JT pozicijų, net „Hezbollah“. Balandžio 18 d. trijų vaikų tėvas Jamilis Salame buvo štabo viduje. „Kiekvieną dieną per radiją girdėjome pranešimus, jog Izraelis apšaudė vis naują kaimą, todėl daug regiono žmonių vyko į Kaną, ieškodami JT komplekse prieglobsčio. Ketvirtadienį, apie 14 val., išgirdome bombardavimą. Žinojome, kad Izraelis puls Kaną, bet manėme, kad mūsų šeimos bus saugios.“ Tądien stovykloje glaudėsi daugiau kaip 800 pabėgėlių.
Ryte dalinio karys pro žiūronus pastebėjo už 350 m nuo JT bazės, senose kapinėse, lūkuriuojančius tris „Hezbollah“ kovotojus su minosvaidžiu. 13:52 val. jie iššovė į priešų pusę. JT komunikacijos vadovas iš Izraelio sulaukė signalo, kad nėra „jokio bombardavimo pavojaus“. Bet vadovybė vis tiek liepė taikdariams apsivilkti neperšaunamas liemenes ir vesti pabėgėlius į slėptuves. Batalionas Kanoje stovėjo 18 metų, todėl daugelis arabų suprato elementarią fidžių kalbą, kuria skelbti pranešimai. Tądien Fidžio kariai prisiminė, jog daugelis motinų negalėjo rasti savo vaikų, nes tie žaidė visoje 5 akrų stovyklos teritorijoje, tad atsisakė eiti į slėptuves.
Tą popietę R. Fiskas drauge su amerikiečių žurnaliste Lara Marlowe keliavo JT konvojuje, vežusiame taikdariams maistą. „Iškrovėme davinį Tibnino našlaičių prieglaudoje, kuria rūpinosi airių batalionas, ir nusprendėme grįžti į Tyrą“, – knygoje „Pity the Nation“ (liet. „Apgailėtina nacija“ – „Delfi“) rašė R. Fiskas. Priartėjus prie Kanos dangų ūmai perrėžė raketa. Kaimas plytėjo plokščiakalnyje, konvojaus dešinėje, o Izraelio baterija šaudė iš kairės. Airių konvojaus vadas, komendantas Eamonas Smythas, pagarsino radiją. Po kelių sekundžių eterį persmelkė Fidžio kario balsas: „Mūsų štabas bombarduojamas!“ JT štabas Nakuroje (Naqoura) paprašė patvirtinimo. „Ant mūsų krinta raketos!“ – dar kartą atsiliepė Fidžis. Tuomet eteryje įsiterpė Libano armijos ryšininkas, dirbantis pastate priešais bazę: „Girdžiu mirties balsą!“ – šaukė jis. Kitas, matyt, airių karininkas, šūktelėjo: „Bandome susisiekti su IDF.“ Tačiau bombardavimas nesiliovė ir darėsi vis aiškesnis, konvojui artėjant prie Kanos. Vėl pasigirdo Fidžis: „Žmonės čia žūsta! Mums reikia pagalbos!“ Nakura atsakė: „Pagalba pakeliui! Pagalba pakeliui!“
Taigi kas nutiko Kanoje? Izraelio Maglano patrulis, nedidelis specialiųjų pajėgų elementas, įstrigo į Kaną vedančiame kelyje. Kai juos apšaudė „Hezbollah“, patrulis radijo ryšiu paprašė pagalbos trijų okupuoto Libano teritorijoje dislokuotų Izraelio baterijų, priklausančių M109A2 batalionui. Jie iššovė 36 itin sprogius padegamuosius užtaisus. Pulkininkas Wame’as tiksliai prisiminė, jog pirmoji raketa sprogo 14:08 val. netoli vandens bokšto. Kapitonas Pio tada stovėjo už lauko šaldytuvo, netoli pagrindinių vartų. „Po trijų dienų savo liemenėje radau didelę skeveldrą, – sakė jis. – Apibėgau pastatą ir liepiau kitiems kariams glaustis prie sienų. Kai pasiekiau slėptuvę, ji buvo sausakimša. Bandžiau ten įstumti daugiau žmonių. Tada pasipylė sprogimai.“ Iš viso į JT teritoriją pataikė 13 Izraelio raketų. „Slėptuvė buvo pritaikyta 150 žmonių, bet mūsų sugrūdo 400 ar net daugiau“, – prisiminė plk. Wame’as. Kaime greta bazės, kur telkėsi daugiau nei 300 žmonių, kilo panika ir jie plūstelėjo pro JT vartus.
Į subombarduotą JT bazę atvykęs R. Fiskas aprašė šokiruojantį vaizdą. „Tai buvo pragaro vartai, per kuriuos upeliais liejosi kraujas. Galėjau jį užuosti. Juo permirko mūsų batai ir įklimpo tarsi klijuose, iš tamsiai raudonos klampi masė virto ruda ir galiausiai juoda. Danga buvo slidi nuo kraujo, kuris maišėsi su mėsos gabalais bei viduriais. Ten buvo kojos ir rankos, kūdikiai be galvų, seno žmogaus galva be kūno gulėjo rūkstančios valgyklos nuolaužose. Priešais mane, ant kareivinių laiptų, sėdėjo mergaitė, glėbyje siūbuodama žilo vyro lavoną. Ji raudojo: „Mano tėvas, mano tėvas.“ Tai buvo mėsinė. Tai buvo taip siaubinga, jog visiškai nesuvokiama, tad negalėjau patikėti tuo, ką matau.“ Kitas žurnalistas Nicholasas Blanfordas sakė: „Tai, ką mačiau yra labiausiai traumuojanti patirtis. Vėliau man buvo sunku įeiti į mėsinę, nes kraujo bei skerdienos kvapas primindavo Kaną. Liūdino ne vaizdai, o būtent garsai – riksmai, dejonės grąžindavo mane Kanon.“
Keletas Fidžio karių per šią mėsmalę ėjo nešini juodais plastikiniais maišais, rinkdami tai pirštą, tai kūdikio ranką. O viską supantys mėlyni dūmai dvokė apanglėjusia mėsa. Vienas kareivis toje kraujo jūroje stovėjo ant rankų laikydamas begalvį vaiko kūnelį. „Kai artinausi prie jų, – rašė R. Fiskas, – paslydau ant žmogaus rankos.“ Netrukus atvyko JT prancūzų kariai. „Jaunas kariškis tyliai keikdamasis į maišą rinko pėdas, pirštus bei rankų dalis. Daugiau nebebuvome kariai ar žurnalistai, bet tik Vakariečiai, Izraelio sąjungininkai, neapykantos ir pagiežos taikiniai. Vienas barzdotas vyras spoksojo pykčio iškreiptu veidu. „Jūs esate amerikiečiai! – rėkė ant mūsų. – Amerikiečiai yra šunys! Jūs tai padarėte, amerikiečiai yra šunys!“ Tą dieną daugelis Fidžio karių verkė. Tai buvo pirmasis įspūdis, vaizdinys be istorijų. O kaip tai paveikė išgyvenusiuosius?
Fawziehas Saadas prisiminė: „Vyras, perplėštas pusiau, tysojo ant žemės. Ten buvo nėščia moteris ir aš mačiau negimusio kūdikio ranką bei koją, kyšančias jai iš pilvo. Ten buvo vyras, kurio galvoje žiojėjo skeveldros išplėšta žaizda. Jis buvo leisgyvis, o kakle styrojo metalo gabalas, tarsi būtų persipjovęs gerklę. Jis prašė dukters padėti jam atsikelti. Girdėjau ją sakant: „Palūkėk, bandau surinkti brolio kūną.“ Ten buvo kitas vyras, laikantis rankose vaiką. Vaikas neturėjo galvos...“ Tuo metu konferencijų salėje, kur spaudėsi 40 žmonių, sėdėjo Saadallahas Balhas su šeima. Medinis stogas būtų neatlaikęs net kulkos. Kelios moterys arabiškai meldėsi. Ir tuomet atlėkė antroji raketa su pritvirtintu artimo veikimo sprogdikliu; sprogdama 9 m aukštyje po savimi sužalotų visus gyvus padarus. Raketa sprogo tiesiai virš konferencijų salės. „Įvyko siaubingas sprogimas, o pirmas dalykas, kurį pajutau, tai karštas skystis dešinėje veido pusėje, – pasakojo S. Balhas. – Dešine akimi nebemačiau. Įvyko didžiulis ugnies pliūpsnis, jaučiausi lyg degčiau. Apkurtau. Tarp sprogimų nebuvo pauzės. Vis dar buvau sąmoningas, ranka nusivaliau veidu žliaugiantį kraują. <...> Jie visi gulėjo priešais mane, mirę lyg avys, visa mano šeima.“
Tuo tarpu pirmosios pagalbos slėptuvėje, šalia konferencijų salės, buvęs medikas Apimelekis teigė: „Kai pirmas sviedinys pataikė į salę, išgirdau siaubingus, žvėriškus riksmus. Viduje sukapoti į gabalus merdėjo žmonės. Tada nuaidėjo antras sprogimas ir riksmai liovėsi.“ Greta bazės stovėjęs Libano armijos vyr. karininkas išvydo, kaip pro užpakalinius vartus pasipylė minia: „Be rankų, keli be kojų, klibikščiuojantys ant išlindusių atvirų kaulų, po savim palikdami kraujo upes.“ Nayla Berji buvo netoli slėptuvės durų. „Aš bandžiau iš ugnies ištraukti savo motiną, bet negalėjau, ši neturėjo rankos, o aš neįstengiau jos pakelti, – pasakojo ji. – Bandžiau išgelbėti svainę Leilą, bet jos veidas buvo nuplėštas ir degė. Radau dukterėčią, bet neatpažinau jos, todėl šaukiau: „Tai tu, Miriam?“ Degė net medžiai.“ Sprogimo banga vieną žmogų išsviedė oran ir jis nukrito už kelių jardų nuo Naylos. „Jis vis kilo ir kilo, jo galva nuplyšo ir įstrigo degančiame medyje, o kūnas šleptelėjo ant žemės.“ Dešimtys siaubingai sužalotų civilių veržėsi į nedidelį Apimelekio medicinos punktą. „Vieno mūsų karių kairioji ranka tabalavo tik ant odos gabalo – kaulai buvo išplėšti.“
Suleimanas Khalilis nusprendė grįžti į pastatą, „bet kai pasisukau, už 3 pėdų nugriaudėjo sprogimas. Nugriuvau. Kai atsipeikėjau, pamačiau neturintis kairės kojos. Buvau apstulbęs ir vis dar bandžiau stotis ant kojos, kurios nebuvo. Galop, nušliaužiau iki konteinerio, bet tada sprogo vėl ir netekau sąmonės.“ Žmonės nesuprato, kodėl taikytasi į JT bazę. Paskutinė Izraelio raketa smogė 14:25 val. Bombardavimo metu Nayla Berji prarado 16 šeimos narių, Haj Azamas iš Sidikino neteko anūkės su vyru bei jųdviejų 20 dienų kūdikio. S. Balhas prarado 31 šeimos narį. Iš viso balandžio 18 d. žuvo 106 libaniečiai, 116 civilių bei 4 Fidžio pareigūnai sužeisti. Tarp žuvusiųjų buvo vienas krikščionis, o likę – šiitai. JT iš Kanos išvežė 75 lavonmaišius, kurių daugelyje buvo vaikai.
R. Fiskas iškart susisiekė su britų dienraščiu „The Independent“, tačiau redakcija norėjo šią istoriją sujungti viename straipsnyje su kitu to ryto incidentu. Kaire egiptietis iššaudė graikų turistų grupę, supainiojęs juos su izraeliečiais. Galop, R. Fiskas įkalbėjo vadovybę spausdinti du atskirus tekstus. Žurnalistas ištisas valandas apžiūrinėjo JT komplekso griuvėsius, lankė sužeistuosius ligoninėse, bendravo su Fidžio kariais. Pradžioje S. Peresas tvirtino, kad „Hezbollah“ šaudė į IDF tiesiai iš JT bazės. „Mes nežinojome, kad stovykloje šimtai žmonių. Tai mums buvo staigmena“, – teigė jis.
Bet pasklido gandai apie droną. Anot liudininkų, tai buvo dvimotoris MK bepilotis žvalgomasis dronas su vaizdo kameromis. Pietų Libane šiuos Izraelio įtaisus vadindavo „Um Kaamel“. Tądien vieną tokių dronų, pakibusį virš bazės, matė tiek kaimiečiai, tiek JT kariai. Maža to, už mylios, JT poste 1-15, norvegų karys nufilmavo bombardavimą. JT pradėjo tyrimą, vadovaujamą generolo majoro Franklino van Kappeno, kuris apklausė IDF vadovybę, ar toks dronas skraidė virš Kanos. Bet Tel Avivas laikėsi savo, o stovyklos apšaudymą priskyrė techniniam gedimui. Bet, jei dronas vis dėlto buvo, tai reiškė, kad Izraelis puikiai žinojo, ką tuomet darė.
„Štai tada sužinojau, – rašė R. Fiskas, – jog filmuota medžiaga perduota gen. van Kappenui. Be to, pasiekė žinios, kad JT išvados liks įslaptintos, nes generalinis sekretorius Butrosas Butrosas Galis (Boutros Boutros-Ghali) patyrė JAV vyriausybės spaudimą.“ Viskas taip ir būtų užsibaigę, bet per Kanos aukų laidotuves vienas karys R. Fiskui pašnibždėjo turįs juostą, tik negalįs prisiminti, ar dronas jame užfiksuotas. Kariams buvo uždrausta apie tai užsiminti. Po dviejų mėnesių žurnalistas sulaukė skambučio, asmuo nurodė koordinates netoli Kanos. „Dar niekad taip greitai nelėkiau į pietų Libaną“, – pasakojo R. Fiskas. Ties nurodyta vieta jį ėmė sekti JT džipas. Sustojus, iš automobilio išlipo kareiviškai vilkintis vyras. „Nukopijavau juostą prieš perduodamas JT. Joje užfiksuotas lėktuvas. Atlieku tai asmeniniu sprendimu. Turiu du vaikus, tokio paties amžiaus, kaip tie, kurių lavonėlius laikiau savo rankose Kanoje. Tai darau už juos“, – paaiškino jis. Grįžęs į Beirutą R. Fiskas peržiūrėjo vaizdo įrašą. Juostoje buvo nufilmuoti norvegų kariai, vienas jų pažvelgė dangun ir kamerai pakilus išryškėjo dronas, iš variklių skleidžiantis dūmus. Jis laikėsi žemai virš JT bazės, o kai sujudėdavo, nuaidėdavo sprogimas. Fone šnypštė JT radijas, kuriame komendantas E. Smythas šaukė: „Fijibatt“ štabas dega!“ Kamera priartino vaizdą ir konferencijų salė užsiliepsnojo.
Viskas buvo tiesa. Žurnalistas iš vaizdo juostos padarė nuotraukas. Jis kreipėsi į „The Idependent“ prašydamas publikuoti detalų straipsnį su iliustracijomis, nes tik tuomet JT bus priverstos paskelbti savo ataskaitą. Laikraštis išspausdino istoriją „Žudynių įrašas sodina Izraelį į teisiamųjų suolą“ per tris puslapius. Juostos kopijos išplatintos televizijoms: britų, amerikiečių, arabų, prancūzų bei izraeliečių. Ir visos eteryje parodė virš JT bazės kybantį droną. Taip įrodyta, kad žudynės nebuvo techninė klaida, o tyčinis Izraelio aktas. Tel Avivas trečią kartą pakeitė savo istoriją. „Siekdamas bendradarbiauti su JT“, pripažino, jog F. van Kappenui pateikė klaidingą informaciją. Virš Kanos išties buvo dronas, bet jis esą nefotografavo stovyklos, o atliko kitą užduotį (kokią – neatskleista), o dronas su filmavimo kamera esą atvyko vėliau. Bet, kaip rodė įrašai, tai buvo melas.
Tai, kas įvyko vėliau, buvo nuspėjama. JAV Izraelio lobistų grupės apkaltino JT antisemitizmu. Per spaudos konferenciją, skirtą JT išvadoms publikuoti, amerikiečių žurnalistai įžeidinėjo organizacijos atstovus, pabrėždami rasistinius išvadų motyvus. Leidinys „The New York Daily“ skaitytojus tikino, kad šališką JT ataskaitą inspiravo faktas, jog gen. F. van Kappenas yra olandas, o Nyderlandai per Antrąjį pasaulinį karą leido naciams į Aušvicą išvežti žydus. „Ir vėl nacių nužudyti žydai naudoti Izraelio nusikaltimams pateisinti“, – rašė R. Fiskas. Nepaisant to, daugelis žmonių dėkojo „The Independent“, jog leidinys detaliai aprašė siaubingą istoriją. Ypač šokiravo Jeruzalės savaitraštis „Kol Ha’ir“, gegužės 10 d. išspausdinęs interviu su IDF kariais, atsakingais už bombardavimą. „Tai karas, kare tokių dalykų nutinka <...> tai tiesiog sauja arabų. Kam taip stipriai reaguoti“, – cituotas Izraelio armijos seržantas „Y“. Tuo tarpu artileristas teigė: „Niekas nekalbėjo apie tai, lyg apie klaidą. Atlikome darbą ir esame ramūs. Nes „S“ mums sakė, tai tik arabų (hebr. arabushim) krūva <...> kiek yra arabų ir kiek žydų.“
Teisingumo stoka be pasekmių neapsiėjo
Izraelis ketvirtą kartą pakeitė istoriją. Dabar „Hezbollah“ jau šaudė į patį Izraelį. Tad šalies civiliams buvo iškilęs pavojus. Galop paaiškėjo, kad IDF pasiuntė savo dalinį giliai į JT zoną, kur, netoli Kanos, šie dėjo minas. „Hezbollah“ juos pastebėjo ir atvėrė ugnį. S. Peresas nenorėjo aukoti savo karių, nes būtų pralaimėjęs rinkimus. Vienaip ar kitaip, organizacija „Amnesty International“ nustatė, jog „IDF tyčia smogė JT kompleksui“. O „Human Rights Watch“ patikslino: „Tų, kurie planavo ataką, sprendimai pasirinkti itin sprogų artilerijos derinį, įskaitant mirtinus priešpėstinius sviedinius, skirtus maksimaliai sužaloti ant žemės esančius žmones, bei jų šaudymas neįspėjus arti [esančios – „Delfi“] gausios civilių koncentracijos, pažeidė pagrindinį tarptautinės humanitarinės teisės principą.“ JT generalinė asamblėja nusprendė, jog Izraelis turi apmokėti bazės atstatymą, nors tam prieštaravo JAV.
2005 m. grupė žmonių, išgyvenusių Kanos skerdynes, padavė Jungtinių Valstijų teismui ieškinį prieš Izraelio armijos štabo vadą Moshę Yaaloną. Bet teismas skundą atmetė, argumentuodamas, jog M. Yaaloną saugo užsienio suvereniteto imuniteto aktas. Po metų, liepos 30 d., Izraelis vėl atakavo Kaną, šįkart žuvo 28, o sužeisti 8 žmonės. Bet kaip operacija „Keršto vynuogės“ paveikė pasaulį? Po Kanos skerdynių tarptautinė arena pirmą kartą išdrįso kritikuoti Izraelį. Tuo tarpu teroristinė organizacija „Al-Qaeda“ šios operacijos aukas pateikė kaip savo veiksmų prieš JAV pateisinimą. 1996 m. lapkritį Osama bin Ladenas Australijos islamistų žurnalui „Nida’ul Islam“ sakė: „Kai Jungtinių Valstijų vyriausybė kaltina teroristus nekaltų žmonių žudymu, tai kaltina kitus dėl savo pačios vargų siekiant apgauti mases.“ Tad 2001 m. rugsėjo 11 d. vienas iš lėktuvus užgrobusių teroristų Mohamedas Atta, anot žurnalisto Lawrence’o Wrighto ataskaitos, išvydęs pirmąsias „Keršto vynuogių“ atakas, pasiryžo tapti kankiniu.
Metai iki Kanos žudynių, 1995 m. kovo 1 d., viešėdamas Izraelyje Lietuvos prezidentas Algirdas Brazauskas lietuvių vardu atsiprašė žydų tautos „už tai, kad dalis Lietuvos piliečių prisidėjo prie Holokausto.“ Tuomet greta jo buvo rašytojas Grigorijus Kanovičius, kurio sūnus Sergey’jus Kanovichius socialiniame tinkle „Facebook“ (2024 m. spalio 1 d.) ne tik neigė politologo, islamo eksperto Vytauto Didžiojo universiteto profesoriaus Egdūno Račiaus mintis apie regioną – „yra toks budintis Artimųjų Rytų „ekspertas“ Egdūnas Račius. Jo blėnių apstu visur“, – bet ir atvirai skleidė melagienas apie Libano istoriją. Jo teigimu: „iki Hezboullah atsiradimo, Libanas buvo viena tolerantiškiausių valstybių, kad Libano „suverenumas“ prasideda ir baigiasi Teherano ajatolų planuose, kiek Libano politikų buvo nužudyta šitų veikėjų, kad LIbanas iš esmės yra Irano protektoratas“ (kalba netaisyta – „Delfi“). Jei S. Kanovich’ius nors truputį išmanytų istoriją (ne vien komentavimą), žinotų, jog dar iki atsirandant „Hezbollah“ Libanas buvo etniškai nestabili šalis.
Dabartinė Libano teritorija apibrėžta slaptajame Sykeso ir Picot susitarime (1916 m.) kaip Prancūzijos įtakos zona. Po Antrojo pasaulinio karo Prancūzijos mandatas žlugo ir 1945 m. Libanas paskelbė nepriklausomybę. Vis tik šalies istorija nuo šio momento pažymėta politinio chaoso laikotarpiu. Juoba, pirmi susidūrimai su Izraeliu prasidėjo dar 1948 m., kai dėl sionistų represijų į kaimynę pasitraukė 100 tūkst. palestiniečių (jiems draudžiama grįžti iki šiol). 1958 m. kilo politinė-konfesinė krizė, kurios metu į Libaną įvesta 5 tūkst. JAV karių. Jau nekalbant apie 1975–1990 m. pilietinį karą, sukeltą krikščionių fundamentalistų (maronitų). Politinis-religinis ryšys išryškėjo dar Prancūzijos mandato laikais, kai valdžia pirmenybę teikė krikščionių bendruomenei. Taip iškilo „Falanga“ – dešiniojo sparno krikščionių judėjimas, prisidėjęs prie Tel al-Zaataro bei Ehdeno žudynių. S. Kanovich’ius užmiršta pažymėti ir tą faktą, jog sionistai pirmą kartą į Libaną įsiveržė 1978 m. (4 metai iki „Hezbollah“ susikūrimo), toleravo Sabros ir Shatilos žudynes (1982 m.) bei naudojo fosforines bombas naikindami Beirutą. Be to, užmiršta, kad labiausiai Libanas nukentėjo dėl Saudo Arabijos, pavyzdžiui, 2017 m. Libano premjeras Saadas al-Hariris tapo Karalystės įkaitu. Tai rodo, kaip „feisbuko ekspertai“ savaip interpretuoja istoriją. Primenu, Izraelis nėra atsiprašęs už savo nusikaltimus nė vienos regiono šalies, pavyzdžiui, Libano, Sirijos, Egipto (už okupacijas), Irako (už politinio chaoso kėlimą bei etninių žydų ir arabų supriešinimą) arba Jemeno (už 1948–1958 m. Jemeno žydų vaikų grobimą). O juo labiau Palestinos už genocidą! Tad prieš kaltindami kitus, pirma, įvertinkite save.
Po žudynių Kana virto kankinystės vieta. Masiniu kapu šalia JT kareivinių. Daugelyje antkapių yra vaikų atvaizdai, o iškaba prie memorialo skelbia: „Čia įvykdytas arabų Holokaustas.“ Bet jei šios aukos būtų izraeliečiai, argi pasaulio reakcija nebūtų ryškesnė? Ar ne kiekvienas JAV prezidentas atvyktų pareikšti čionai pagarbos? Tačiau užsieniečiai Kaną aplanko retai, nors šis kaimelis pakeitė viso pasaulio istoriją. Amerikiečių žydų aktyvistė Jennifer Loewenstein, aplankiusi Kaną, susitiko su S. Balhu ir paklausė jo, ką šis kaltina. Vyras atsakė, jog Izraelį, tačiau pridėjo: „Neturėtume kaltinti visų žydų. Kai kurie žydai yra geri ir sakė tiesą apie tai, kas mums nutiko. Amerikoje yra žydų, kurie stengiasi padėti ir neremia to, ką Izraelis mums daro.“ Tad žvelgdami į Veronezės paveikslą, prisiminkite tuos, kurių gyvybes Kanoje šaltakraujiškai nutraukė Izraelio raketos.
Nuomonė
Šioje publikacijoje skelbiama asmeninė autoriaus nuomonė. Portalo Delfi redakcijos pozicija negali būti tapatinama su autoriaus nuomone.
