Matas Baltrukevičius. Ko tikėtis iš Nausėdos antroje kadencijoje?

Liepos 12 dieną Prezidentas Gitanas Nausėda prisiekė ir pradėjo antrą savo kadenciją. Prieš penkerius metus jis buvo visiškas politikos naujokas. Buvo sunkiau prognozuoti, ko iš jo tikėtis, koks bus lyderystės stilius, kas bus politiniai sąjungininkai. G. Nausėdai pradedant antrą kadenciją, padėtis atrodo aiškesnė.

G. Nausėdos pirmtakė Dalia Grybauskaitė galios prasme iškėlė Prezidento instituciją bene aukščiausiai šalies istorijoje. Ji vengdavo užsiimti nedviprasmišką poziciją labiausiai visuomenę poliarizuojančiais klausimais, laikėsi griežto retorikos stiliaus, buvo populiari lyderė ir sugebėjo išnaudoti visuomenės palaikymo stiprinamą autoritetą veikdama vidaus politikoje. Ne su visomis politinėmis jėgomis jos santykiai buvo vienodai geri (bet ji kritikuodavo ir tas partijas, kurios jai buvo artimesnės), tačiau ji buvo gerbiama kitų politinio lauko žaidėjų ir į Prezidentės poziciją dažnai būdavo įsiklausoma.

Žiūrint iš šalies, kartais atrodydavo, kad prezidentavimo pradžioje G. Nausėda tikėjosi tokio paties statuso politiniame lauke, nesuvokdamas, jog kiekvienas Prezidentas turi iš naujo įtvirtinti savo autoritetą. Vien to, kad asmuo tapo Lietuvos Prezidentu, neužtenka, kad jis taptų ir autoritetu politinėms jėgoms. Tokio lygio pagarbą, kokią buvo pasiekusi D. Grybauskaitė, reikia išsikovoti.

Vargu, ar G. Nausėda galėjo įsivaizduoti, kokiu kritiniu metu jam teks eiti Prezidento pareigas. Jo patirtys skirtingose krizėse labai nevienodos. „Covid-19“ pandemijos suvaldymas pirmiausia krito ant Vyriausybės pečių. Prezidentas sunkokai rado savo vaidmenį šiame kontekste. Kartais kritikuodavo Vyriausybę, jog skiepijimo tempai nepakankami (2021 m. spalį netgi apkaltino valdančiuosius, kad „vasarą buvo dirbtinai sulėtinti skiepijimosi tempai“), o tikslai nėra ambicingi.

Tačiau LRT „Dienos temoje“ 2021 m. rugpjūtį sakė, kad „perlenkėme lazdą dėl priverstinio skiepijimo“. Daug triukšmo sukėlė ir G. Nausėdos apsilankymas restorane, kuris žadėjo aptarnauti tik nuo „Covid-19“ nepasiskiepijusius asmenis. Tiesa, Prezidentą galima pagirti už tai, kad jo suburta ekspertų grupė padėjo užtikrinti pandemijos valdymo tęstinumą keičiantis vyriausybėms.

Rusijos agresija prieš Ukrainą tapo įvykiu, kuris padėjo Prezidentui atrasti savo vaidmenį užsienio politikoje. Saugumo ir gynybos klausimai buvo vieni iš nedaugelio, kuriuose išvengta ryškesnių mūšių tarp valdančiųjų ir Prezidento, nors būta šiokių tokių įtampų dėl Vokietijos brigados dislokavimo Lietuvoje aspektų. Prezidentas nesunkiai rado bendrą kalbą tiek su buvusiu krašto apsaugos ministru Arvydu Anušausku, tiek su dabar pareigas einančiu Laurynu Kasčiūnu.

Tačiau daugeliu klausimų tarp valdančiųjų ir Prezidento susikalbėjimo trūko. G. Nausėdą itin įžeidė aktyvios Tėvynės sąjungos – Lietuvos krikščionių demokratų narių pastangos siekti, kad Europos Vadovų Taryboje Lietuvai atstovautų premjerė, o ne Prezidentas. Ambasadorių skyrimo klausimai buvo vieni iš tų, kai tarpusavio įtampos kartais neleisdavo laiku priimti sprendimų ir dėl to nukentėjo Lietuvos interesai. Abipusė kritika ir skambūs pasisakymai yra kone kasdienybė santykiuose tarp G. Nausėdos ir I. Šimonytės.

Prezidento aštrios kritikos taikiklyje buvo atsidūręs ne vienas valdančiųjų ministras. „Belaruskalij“ istorijos kontekste buvo kritikuojami Marius Skuodis ir Gabrielius Landsbergis, čekių skandalas buvo proga Prezidentui reikalauti Jurgitos Šiugždinienės, Simono Kairio ir Gintarės Skaistės atsakomybės, dėl elektros rinkos liberalizacijos chaotiškumo kritikuotas Dainius Kreivys, Agnė Bilotaitė – dėl komunikacijos nelegalių migrantų antplūdžio kontekste ir dėl neveiklumo civilinės saugos srityje. Vis dėlto, Prezidentas rinkosi abstraktesnę retoriką ir tiesiogiai ministrų galvų nereikalaudavo. Veikiausiai jis tiesiog nenorėdavo atsidurti padėtyje, kurioje rizikuotų nepasiekti pokyčio, jeigu I. Šimonytė kategoriškai atsisakytų keisti ministrus.

Pastaruoju metu dažniausiai savo ir patarėjų lūpomis Prezidentas kritikuoja Arūną Dulkį ir Kęstutį Navicką. A. Dulkio kandidatūra Prezidentui kėlė rimtų klausimų jau tada, kai I. Šimonytė pasiūlė ministru skirti buvusį Valstybės kontrolės vadovą. Visos kadencijos metu atrodydavo, kad A. Dulkio veiklą Prezidentas stebi itin atidžiai. K. Navicko pozicijas labiausiai paveikė metų pradžioje vykęs ūkininkų protestas Vilniuje, nors susikalbėti su jų bendruomene ministrui sunkiai sekėsi visos kadencijos metu, o kritikos jam negaili ir koalicijos partneriai.

Būtent Prezidento siekis performuoti ministrų kabinetą ir nenoras, kad Europos Komisijoje dirbtų Gabrielius Landsbergis, bus bene paskutiniai du mūšiai tarp valdančiųjų ir Prezidento. Susitarti lengva nebus, veikiausiai abi pusės turės daryti nuolaidų ir savo maksimalių tikslų nepasieks. G. Nausėdai ne tiek svarbu žūtbūt pasiekti rezultatą, kiek parodyti, kad jo nuomonės paisoma ir į jį įsiklausoma. Todėl ambicijos bus pasvertos, kad Prezidentas neišeitų iš padėties pralaimėjęs.

Realu, kad po Seimo rinkimų Prezidentui reiks dirbti su kitokia valdančiąja koalicija. Ši kadencija Prezidento poste G. Nausėdai jau yra paskutinė. Jeigu jis nori pasiekti rezultatų vidaus politikoje, Prezidentas turės siekti geresnių santykių su būsimais valdančiaisiais. Autonomiškų svertų vidaus politikoje Prezidentas turi per mažai, kad galėtų siekti tikslų be atramos Seime.

Dabar matome, kad Prezidento atrama pretenduoja tapti Lietuvos socialdemokratų partija (LSDP). Ši politinė jėga yra pagrindinė Seimo rinkimų favoritė ir stengiasi išnaudoti pabrėžtinai neafišuojamą, bet ir neslepiamą G. Nausėdos palankumą. Tačiau nereiktų tikėtis tobulų santykių. Nes tobulų santykių tarp Prezidento ir premjero paprasčiausiai nebūna. Galbūt kartais linkstama idealizuoti D. Grybauskaitės santykius su Andriumi Kubiliumi. Tačiau būta ir nemažai aštrios kritikos Vyriausybei iš tuometinės Prezidentės ir rimtų susikirtimų dėl ministrų kabineto. Ypač daug įtampos buvo dėl vidaus reikalų ministro Raimundo Palaičio, kai D. Grybauskaitė netenkino premjero teikimo jį atleisti iš pareigų. Socialdemokratai nebūtų išskirtinė partija ir pirmiausia siektų savo tikslų, o ne Prezidento vizijų įgyvendinimo.

Prezidentas trečios kadencijos siekti negali. Galbūt su kitais valdančiaisiais jam dirbti bus lengviau. Tačiau jo asmeninis reitingas išliks svarbus faktorius, kaip ir visiems nepartiniams prezidentams. Aukštas visuomenės palaikymas suteikia svorio, kai tenka eiti į konfliktus ar spausti kitus politinio lauko žaidėjus. Būtent todėl nereiktų tikėtis, kad antros kadencijos G. Nausėda bus kitoks negu pirmosios. Ypač, jeigu tikrai rimtai galvoja likti politikoje ir pasibaigus antrai kadencijai.