Apklausos rodė (ir vis dar rodo), kad absoliuti dauguma lietuvių pasisako ne tik prieš LGBT santuokas, bet ir civilinę sąjungą. Be to, daugeliui rinkėjų tai tikrai nėra pirmos (ir ne antros ar trečios) svarbos klausimas. Žvelgiant iš paukščio skrydžio, šiam klausimui tiesiog nebuvo vietos Lietuvos politikoje.
Bet šios vietos galiausiai atsirado – ir 2020 m. šiek tiek netikėtai į Seimą pateko jam atstovaujanti Laisvės partija.
Kas čia buvo pražiopsota? Pirma, paklausoje atsirado reikšminga mažuma, kuriai klausimas vis dėlto pasidarė svarbus. Šis pokytis neatsiejamas nuo kartų kaitos. Patys jauniausi lietuviai dėl LGBT yra gerokai liberalesni.
Antra, kai kurie apžvalgininkai – taip pat ir šio teksto autorius – šiek tiek skeptiškai žiūrėjo į tai, apie ką (jauni) žmonės diskutuodavo socialinėse medijose, nurašydami temą kaip nepribrendusį, nišinį klausimą.
O diskusijų būta. Žiūrint retrospektyviai, jaunojoje feisbuko dešinėje apie 2016 m. ryškėjo skilimas, kai liberaliau apie LGBT teises mąstantieji ieškojo alternatyvos tada dar konservatyviems konservatoriams. Liberalų sąjūdis kokybiškos pasiūlos nesuteikė, net ir atmetus Eligijaus Masiulio skandalą.
Šių laikų partijų konkurencijoje užimti tam tikro karšto, svarbaus politinio klausimo nišą yra strategiškai esminga. Jeigu Laisvės partijai pavyks įtikinti savo rinkėjus, kad dėl civilinės partnerystės padarė viską – ir be jų atstovų Seime šansų bus gerokai mažiau, – tikrai gali vėl patekti į parlamentą.
Laisvės partija kratosi dviejų klausimų etiketės – galiu spėti, kad redukcija iki vieno klausimo jiems dar labiau nepatiks. Tačiau šių laikų partijų konkurencijoje užimti tam tikro karšto, svarbaus politinio klausimo nišą yra strategiškai esminga. Jeigu Laisvės partijai pavyks įtikinti savo rinkėjus, kad dėl civilinės partnerystės padarė viską – ir be jų atstovų Seime šansų bus gerokai mažiau, – tikrai gali vėl patekti į parlamentą. Nors paties klausimo reikšmė yra kažkiek nuslopusi, niekas kitas neturi jo „nuosavybės“.
Taigi, LGBT teisės prieš 2020 m. buvo truputį pramiegotos – kaip svarbus rinkimų ir Seimo kadencijos klausimas. Ar dabar turime panašių, socialinėse medijose paburbuliuojančių, bet politikos viršuje neišryškėjusių temų?
Toks klausimas yra imigracija. Jį kol kas atstumą laikydamos apeina visos svarbiausios politinės partijos. Ir jei kažkam pavyks šį klausimą užimti – gali ne tik pakartoti Laisvės partijos sėkmę, bet ir įsitvirtinti ilgam laikui.
Bandymų užimti šią nišą būta anksčiau. 2016 m. Seimo rinkimai vyko pabėgėlių krizės Europoje kontekste. Darbo partija tuo metu pasišovė stabdyti „pabėgėlių antplūdį“: rinkiminiuose plakatuose sąrašo lyderiai stovėjo ties užkarda. Tada rinkiminė taktika ir bandymas užimti imigracijos klausimą nepavyko. Partija nesurinko 5 proc. balsų.
Esminė priežastis – tiesiog nebuvo pakankamai pabėgėlių. Tuos į Lietuvą (laikinai) persikėlusius kelis šimtus mažai kas matė. Nors kai kurias problemas politikai gali sėkmingai hiperbolizuoti, pats reiškinys vis tiek turi egzistuoti.
Dabar situacija gerokai pasikeitusi. Imigracija yra gerokai labiau „prisirpusi“ kaip politinis klausimas.
Kad imigracija pavirstų politizuota tema – pagal kurią partijos užimtų skirtingas pozicijas, laimėtų iš to balsų, – reikia dviejų dalykų. Pirma, statistikos apie reikšmingą imigrantų skaičių valstybėje. Antra, kad žiniasklaida ir socialinės medijos dažnai apie tai kalbėtų. Ne visi žmonės nuolat susiduria su imigrantais. Todėl medijų pasakojimai (kokie jie yra, kokius darbus dirba) atlieka svarbią informacijos funkciją.
Tam, kad imigracija pavirstų politizuota tema – pagal kurią partijos užimtų skirtingas pozicijas, laimėtų iš to balsų, – reikia dviejų dalykų. Pirma, statistikos apie reikšmingą imigrantų skaičių valstybėje. Antra, kad žiniasklaida ir socialinės medijos dažnai apie tai kalbėtų. Ne visi žmonės nuolat susiduria su imigrantais. Todėl medijų pasakojimai (kokie jie yra, kokius darbus dirba) atlieka svarbią informacijos funkciją.
Sakyčiau, kad abi šios sąlygos Lietuvoje jau pribrendo. Pagal paskutinius Migracijos departamento duomenis, šalyje gyvena 221 285 užsieniečiai – tai sudaro 7,65 proc. nuo bendro Lietuvos gyventojų skaičiaus. Per pastaruosius ketverius metus šie rodikliai daugiau nei padvigubėjo, taigi, tendencija statistikoje yra akivaizdi.
Žiniasklaidoje daugėja straipsnių, skirtų imigracijos temai. Atitinkamai atrodo (tyrimo nedariau; tai subjektyvus pastebėjimas), kad pastaruoju metu dažnėja nusiskundimų imigrantais socialiniuose tinkluose – įprastai dėl kalbų (lietuvių arba anglų) nemokėjimo, bet pasitaiko ir dėl darbo etikos, bendravimo kultūros. Negaliu vertinti, kiek nusiskundimai yra pagrįsti, kiek tuo požiūriu imigrantai skiriasi nuo lietuvių, bet jų daugėja.
Apskritai, imigracija yra sudėtingas politinis klausimas – nėra aiškaus recepto sėkmingai integracijai ir daug kas lieka nuomonių lygyje. Atitinkamai visuomenė dažnai pasidalija dėl jos vertinimo. Panašu, kad Lietuva nėra išimtis.
LSMC Sociologijos instituto Etninių tyrimų skyriaus inicijuotos 2023 m. gyventojų apklausos (atliko „Baltijos tyrimai“; tyrimo ataskaitos autoriai Monika Frėjutė-Rakauskienė ir Kęstutis Grumodas) duomenimis, lietuviai gana palankiai žiūri į karo pabėgėlių iš ne Europos Sąjungos valstybių priėmimą (apie 63 proc. sutinka). Tačiau ties darbo migrantų ir politinių pabėgėlių grupėmis visuomenė skyla į dvi dalis – sutinkančių, kad Lietuva juos priimtų gyventi, ir nesutinkančių proporcijos yra apylygės (įvertinus statistinę paklaidą).
Nepaisant skirtumų visuomenėje, pagrindinės partijos – tiek Vyriausybės koalicija, tiek socialdemokratai – šio klausimo vengia. Dažnai pasitelkiami ekonominiai argumentai, kad imigrantai yra augimui reikalinga jėga. Valdantiesiems tai jų sprendimų klausimas – juk nekritikuosi savęs. Kitų didesnių partijų rinkėjai, tikėtina, laikosi gana skirtingų nuomonių. Tada aiškios pozicijos neužimsi.
Tačiau mažesnėms partijoms kaip tik apsimoka užimti aiškią poziciją – tą iš dalies patvirtina atsakymai į politinio kompaso „manobalsas.lt“ klausimus. Teste yra teiginys „Imigracijos srautai į Lietuvą turi būti mažinami“. Kraštutinę poziciją ties juo užima tik dvi partijos: Nacionalinis susivienijimas ir Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjunga (abi visiškai sutinka). Kitos partijos renkasi vidurį arba švelnesnius variantus.
Žiūrint į rinkimų kampaniją, atrodo, kad būtent Nacionalinis susivienijimas deda daugiausia pastangų, kad užimtų šį klausimą (imigracijos stabdymą), mato jį kaip vieną svarbiausių valstybės saugumui ir tapatumui. Jeigu partija pateks į Seimą, tai nutiks būtent dėl imigracijos. Kitos partijos čia „neišsiryškina“.
Žiūrint į rinkimų kampaniją, atrodo, kad būtent Nacionalinis susivienijimas deda daugiausia pastangų, kad užimtų šį klausimą (imigracijos stabdymą), mato jį kaip vieną svarbiausių valstybės saugumui ir tapatumui. Jeigu partija pateks į Seimą, tai nutiks būtent dėl imigracijos. Kitos partijos čia „neišsiryškina“.
Aišku, atsižvelgiant į didelę šiai vyriausybei oponuojančių partijų gausą, toks balsas gali ir paskęsti. Visgi tai žymiai populiaresnė pozicija nei, pavyzdžiui, tos pačios lyties partnerystė, už kurią gausiai pasisakančių yra mažai.
Bet kokiu atveju, imigracijos tema pas mus atrodo labai panašiai, kaip Vakarų valstybėse iki kraštutinės dešinės partijų proveržio – politinis elitas ją ignoruoja ir palieka nišą, kurią kažkas anksčiau ar vėliau užpildo.
