Mažvydas Jastramskis. Kodėl nepasisekė Laisvės partijai?

Laisvės partija yra viena iš šių Seimo rinkimų pralaimėtojų. Nors antrame vienmandačių ture dar dalyvaus trys jos kandidatai, tai nedidelė paguoda – pirmame ture surinkusi 4,53 proc. balsų partija neperžengė kartelės ir neturės parlamentinės frakcijos.

Vertinant absoliučiais skaičiais, rinkėjų praradimai, palyginti su 2020 metais – tikrai dideli. Prieš ketverius metus Laisvės partija gavo daugiau kaip 107 tūkstančius balsų. Šį kartą rinkėjų skaičius nusmuko iki 56 tūkstančių – tai vos pora tūkstančių daugiau nei birželį vykusiuose itin mažo aktyvumo Europos Parlamento rinkimuose.

Ženklų, kad Seimo rinkimai gali nepavykti, būta ir anksčiau – toks pasirodymas nėra visiška staigmena. Reitingai jau kurį laiką Laisvės partijai nebuvo palankūs, ten jos populiarumas geriausiu atveju siekdavo kelis procentus. Tiesa, prie balsadėžių atėjus jų rinkėjui (prie to dar sugrįšime) ir tiek būtų užtekę 5 proc. kartelei įveikti.

Po rinkimų sugrįžęs prie turimų apklausų duomenų supratau, kad buvo ir kitų ženklų – gerokai rimtesnių. Vykdydami mokslo projektą „Parama demokratinėms institucijoms ir visuomenės poliarizacija: tarpusavio sąveikų analizė“ po šiųmetinių Prezidento rinkimų vykdėme apklausą internetu (atliko „Norstat“, apklausti 1569 žmonės). Nors tokios apklausos tikrai gali turėti reprezentatyvumo problemų, balsavimo Seimo rinkimuose intencijos (atmetus neapsisprendusius) šį kartą gerai atitiko galutinius rezultatus.

Ir jau šiuose duomenyse matėsi, kad Laisvės partijos rinkėjai neturi stiprios tapatybės jos atžvilgiu, pasiryžimo balsuoti. Iš tų, kurie šią partiją parėmė Europos Parlamento rinkimuose, tik 50 proc. buvo nusiteikę už ją balsuoti ir rudenį (27 proc. neapsisprendę). Palyginkime: tarp konservatorių tokių apsisprendusių buvo 73 proc.

Be to, tarp Dainiaus Žalimo rinkėjų buvo netgi daugiau tokių, kurie Seimo rinkimuose planavo balsuoti už Liberalų sąjūdį. Taigi, jau tada matėsi, kad Laisvės partijos rinkėjai gali arba neateiti, arba strategiškai balsuoti už kitus liberalus.

Nesu tikras, ar panašias tendencijas matė Laisvės partijos politikai, tačiau, jeigu matė, turėjo viską daryti, kad tik ateitų jų rinkėjas. Bet jis neatėjo – arba, tiksliau, jų potencialių rėmėjų atėjo gerokai mažiau negu 2020 metais.

Tokią išvadą mums leidžia daryti tyrimų apie Laisvės partijos rinkėją ir 2024 m. Seimo rinkimų aktyvumo rodiklių palyginimas.

2021 m. politikos mokslininkė Ainė Ramonaitė žurnale „Politologija“ publikavo mokslinį straipsnį „Laisvės partijos fenomenas: naujumo efektas ar naujos vertybinės takoskyros pradžia?“ – jau iš pavadinimo matosi, kad jame buvo tikrinamos tokios hipotezės: ar Laisvės partijai pasisekė todėl, kad ji buvo nauja (panašiai, kaip ir daugeliui naujų ir „naujų“ Lietuvos partijų), o gal todėl, kad ji atliepė paklausą progresyvioms vertybėms?

Straipsnyje randama paramos abiem paaiškinimams, tačiau antrasis iš jų užėmė gerokai svarbesnę vietą Laisvės partijos sėkmės formulėje. Apie dešimtadalį jos rinkėjų teigė, kad balsavo ieškodami šviežumo politikoje. Tačiau žymiai didesnė dalis šią partiją rinkosi dėl vertybinių priežasčių, jos liberalumo.

Liberalumo būtent žmogaus teisių srityje ir dar konkrečiau – kalbant apie LGBT ir tos pačios lyties santuokas. Joms pritariančių žmonių skaičius gerokai išauga tarp jauniausių rinkėjų. Tai tam tikras lūžis tarp kartų, su kuriuo siejamą Laisvės partijos sėkmę Ainė Ramonaitė įvardijo kaip jaunimo sukeltą „Žemės drebėjimą“.

Imant šešias parlamentines partijas, už „laisviečius“ balsavo net apie 45 proc. rinkėjų, kuriems tada buvo nuo 18 iki 24 metų. Ir dar 37 proc. – grupėje nuo 25 iki 34 metų. O tarp šiek tiek vyresnių populiarumas jau gerokai krito.

Ir ne šiaip sau – tas labai koreliavo su atsakymais į klausimus apie tos pačios lyties santuokas. Visiškai su jomis sutiko net apie 49 proc. jauniausių rinkėjų ir dar 23,4 proc. – grupėje nuo 25 iki 34 metų (pridėjus „greičiau sutinku“, šie procentai dar padidėja). Tačiau tarp vyresnių matome staigų lūžį, liberalumo kritimą.

Taigi – už Laisvės partiją balsavo jauni žmonės, daugiausia todėl, kad ši partija vienintelė aiškiai pasisakė už LGBT teises.

Dabar pažvelkime į Vyriausiosios rinkimų komisijos pateikiamus aktyvumo duomenis.

Čia itin svarbus jaunimo aktyvumo atotrūkis nuo bendro aktyvumo. Nes kuo didesnis jaunimo svoris bendroje taupyklėje, tuo geriau jų palaikomai partijai. Ir ši statistika, palyginus trejus rinkimus, kuriuose dalyvavo Laisvės partija – 2020 metų Seimo, 2024 metų Europos Parlamento ir 2024 metų Seimo – iškalbinga.

2020 metais iš viso balsavo 47,8 proc. lietuvių. Jaunų žmonių iki 29 metų (imtinai) tada atėjo 39,1 proc. Atotrūkis nuo bendro aktyvumo siekė vos 8,7 proc. punktus ir tai gerokai pakėlė į viršų Laisvės partijos vėliavą.

2024 m. Europos Parlamento rinkimai irgi buvo neblogi, Laisvės partijai pavyko iškovoti mandatą. Tada atėjo balsuoti 18,3 proc. jaunimo. Žinoma, tai mažas rodiklis. Bet bendras aktyvumas irgi buvo prastas – nesiekė 29 proc. Atotrūkis (10,7 proc. punktų) buvo pakankamas, kad tie atėjusieji kilstelėtų Laisvės partiją virš kartelės.

Šiuose Seimo rinkimuose įvyko du dalykai, nepalankūs jaunimo balsais besiremiančiai partijai. Pirma, bendras aktyvumas, palyginti su 2020 metais, padidėjo iki 52 proc. Antra, grupės iki 29 metų aktyvumas judėjo priešinga kryptimi – krito iki 35,7 proc. Atotrūkis tarp jaunimo aktyvumo ir bendro aktyvumo jau gerokai didesnis – net 16,4 proc. punkto.

Šis atotrūkis Laisvės partijai kainavo patekimą į Seimą – o pritrūko labai nedaug, mažiau nei pusės procento.

Žinoma, šie skaičiai nusako tai, kaip Laisvės partija nepateko į Seimą, bet lieka klausimas – kodėl taip nutiko.

Kodėl jos potencialūs rinkėjai neatėjo? Pirma, balsų skaičių sumažino atkritęs dešimtadalis, kuris 2020 metais Laisvės partiją rinkosi dėl naujumo. Šie rinkėjai turėjo nusigręžti pirmiausia; gali būti, kad jie prieš 2020 m. net neužfiksavo Laisvės partijos progresyvumo LGBT ir kitais klausimais. Tikrai ne visi taip seka naujienas, kaip tie, kurie skaito Jastramskio komentarus (jeigu perskaitėte iki šios vietos, pasiplokite sau per petį).

Antra, dalis rinkėjų, matydami bendrą neigiamą Vyriausybės reitingą, galėjo balsuoti strategiškai ir rinktis Liberalų sąjūdį – tai, kas jau matėsi apklausose po Prezidento rinkimų. Kai kurie gal atsisuko į konservatorius.

Tačiau tai vis tiek nepaaiškina, kodėl dalis jaunimo neatėjo.

Paprasčiausia būtų teigti, kad Laisvės partija tiesiog neįvykdė savo pagrindinių pažadų – tos pačios lyties partnerystės ir marihuanos dekriminalizacijos – ir tai nuvylė jos rinkėjus. Gali būti, kad šis paprastas atsakymas turi pagrindo. Anekdotiniai pastebėjimai rodo paplitusį vertinimą „Laisvės partija nieko nepadarė“.

Jeigu šie vertinimai yra rimta tendencija, tai rodo fragmentišką rinkėjų domėjimąsi politika. Koalicinėje Vyriausybėje kartais sudėtinga atskirti, kas turi prisiimti laurus, tačiau tai nereiškia, kad mažesnieji partneriai „nieko nepadarė“. Į galvą iš karto ateina bent keli sprendimai, kuriuose Laisvės partijos indėlis buvo ryškus: „Rheinmetall“ gamyklos atėjimo suderinimas, kova su pandemija ir galimybių pasas, kailinių žvėrelių fermų uždraudimas.

Dėl partnerystės sunku ginčytis, kad ji nebuvo priimta. Nebuvo. Ar dėl Laisvės partijos kaltės? Sakyčiau, jeigu ne ji, ir bandymų galėjo nebūti. Gal ne visi pasirinkti metodai buvo tinkami. Tačiau sudėtinga įsivaizduoti, kad esant tokiam dideliam visuomenės pasipriešinimui – ir dar konservatyviai grupei koalicijos viduje – buvo kažkoks stebuklingas būdas tą pasiekti. Remtis į socialdemokratus irgi buvo naivoka.

Aišku, Laisvės partija nusileido jau per patį koalicijos formavimą, kai konservatoriai pasiliko galimybę dėl partnerystės balsuoti laisvai. Jeigu liberaliai partijai – ir jos rinkėjams – tai buvo pats esmingiausias prioritetas, tikriausiai logiška kadencijos eigoje buvo duoti partneriams ultimatumą dėl tolesnio darbo Vyriausybėje.

Ar jo trūkumas nuvylė rinkėjus? Gal. Fragmentiškas domėjimasis politika galiausiai mato vieną rezultatą (ar jo nebuvimą). Kiti darbai praslysta pro radarą – arba tiesiog nurašomi į bendrą koalicijos veiklą.

Ir čia vėl grįžtame prie Laisvės partijos auditorijos specifikos – jaunimas politika vidutiniškai domisi mažiau nei vyresni žmonės. Tai galioja ir balsavusiesiems už Laisvės partiją. Patikrinau 2019 m. porinkiminės apklausos duomenis. Pasirodo, nesidominčių politika (pridedant nežinančius) dalis tarp šios partijos rinkėjų buvo antra pagal dydį (apie 26 proc.), palyginti su kitomis parlamentinėmis partijomis. Juos lenkė tik Darbo partijos rinkėjai.

Su tuo siejasi blaškymasis politinėje erdvėje. Esant mažesniam domėjimuisi, toks elektoratas gali nesudėtingai praleisti, kas ten ką padarė valdžioje, o kartais – ir nesusigaudyti, kaip užsiregistruoti balsavimui rinkimuose. Nesu tikras, kiek tai tendencinga, tačiau sulaukiau nemažai pastabų, kad jauni žmonės buvo nustebę, kai sekmadienį galėjo balsuoti tik savo apygardoje – ir tai tapo priežastimi praleisti rinkimus.

Beje, nors tai labai skirtingi atvejai, bet įdomu ir iliustratyvu: dvi partijos iš ankstesnių rinkimų, kurios irgi iššovė pritraukusios santykinai daug jauno (tuo metu) amžiaus rinkėjų (Tautos prisikėlimo partija 2008 m. ir Darbo partija 2016 m.), vėliau smarkiai krito. Ir po ketverių metų buvimo valdžioje nesugebėjo patekti į Seimą.

Jaunimo politinės tapatybės mažiau nusistovėjusios. Jie lengvai praranda susidomėjimą ir vėliau lengvai pakeičia partijas (skirtingai nei, pavyzdžiui, brandaus amžiaus konservatoriai). Tikėtina, kad daliai vyresnio jaunimo – tai, kuri vis tik atėjo balsuoti – strateginis sugrįžimas į Liberalų sąjūdžio rėmėjų gretas buvo palengvintas to, kad anksčiau (dar prieš Laisvės partiją) už ją jie jau buvo balsavę. Tai už vieną, tai už kitą.

Tačiau visos šios strategijos ir nusivylimai galiausiai duoda tokį rezultatą, kad ateinančiame Seime tiesiog nebus frakcijos, kuri vieningai ir aiškiai pasisakytų už tos pačios lyties partnerystę. Taip nusprendė iš esmės jauni rinkėjai.

Yra dar viena hipotezė dėl Laisvės partijos nesėkmių – jos ryški orientacija į ekonominę dešinę, laisvos rinkos vertybes. Bent jau žiūrint į „Mano balso“ vartotojų atsakymus, šios partijos rinkėjai ekonomiškai buvo kažkur per centrą.

Abejočiau, kad tai buvo esminis dalykas – Lietuvoje partijos apskritai neturi nuoseklių rinkėjų klasikinėje kairėje ir dešinėje. Tačiau kai tavo programa yra pasislinkusi gerokai toliau į dešinę nei patys rinkėjai, tai nėra pliusas.

Nemanau, kad Laisvės partiją galima politiškai laidoti. Jiems iki frakcijos Seime trūko nedaug, o partinėje sistemoje tiesiog nėra rimtos jėgos, kuri ryškiai užimtų tą vertybinę nišą. Kituose rinkimuose nusivylę rinkėjai gali sugrįžti.

Tačiau to reikės išlaukti. Gal net greičiau nei manome – sprendžiant pagal dabartinį chaotišką koalicijų dėliojimą, kitas Seimas gali save ir pasileisti.