Pasiūlymų gausa liudija, jog visuomenė dar ne komoje ir pasiruošusi žaisti. Kiek tai yra rimta, atsako mokslo duomenys apie žmonijos raidą.
Žodis ar duona pirmiau?
Evangelija pagal Joną prasideda sakiniu: „Pirma buvo žodis“ (Jn1:1). Senovės graikų kalbos „logos“ išversta kaip „žodis“, bet jis suprastinas plačiau, negu pirmoji „žodžio“ reikšmė. „Logos“ graikams reiškė mintį, išreikštą kokia nors ženklų sistema. Taip galėjo būti pavadinta ir kalba, ir, pvz., mokslas ar sąskaita. Pagal šį požiūrį, mintis ar dvasia nulemia kūnišką pasaulį.
Priešingą tradiciją, nesutinkančią su idėjos ar minties pirmumu materijos ar kūniškumo atžvilgiu, jau moderniais laikais į galvas įkalė Karlas Marksas su Frydrichu Engelsu. Pasak jų, žmogus pirma turi pasimaitinti, apsirengti, įsitaisyti būstą, o tada pakelia žvilgsnį aukščiau, pradeda mąstyti ir gimsta idėjos. Buitiniame lygmenyje, galvodami apie pavienį individą, o ypač apie save, dauguma pritartų, kad iš pradžių reikia patenkinti bazinius poreikius ir tik tada leisti sau prabangą pažvelgti į žvaigždes.
Vienas iš svarbiausių lūžių žmonijos raidos istorijoje buvo perėjimas nuo medžioklės ir rinkimo prie žemdirbystės ir gyvulių auginimo. Marksistinių pažiūrų britų archeologas Vere Gordon Childe‘as 1923 pavadino jį „neolito revoliucija“. Pasak jo, keitėsi klimatas, mažėjo išteklių, žmonės ir gyvūnai telkėsi oazėse, ir Artimuosiuose Rytuose įvyko lūžis.
Su juo nesutiko prancūzų archeologas Jacques Cauvin, antroje XX a. pusėje įrodinėjęs, jog minties transformacijos sukūrė į vaisingumą orientuoto pasaulio viziją kaip tikėjimą, kurį įgyvendino pirmieji žemdirbiai ir gyvulių jaukintojai.
Seniausia žinoma šventykla pasaulyje
Įrodymus, kas buvo pirmiau, pateikia pastarųjų dešimtmečių archeologijos atradimai Artimuosiuose Rytuose, dabartinės Turkijos pietrytinėje teritorijoje. 1994 m. ten apsilankė vokiečių mokslininkas Klausas Schmidtas. Jis išmanė ir archeologiją, ir geologiją, nes tyrinėjo urvus pietų Vokietijos kalnuose, tikėdamasis rasti paleolito žmonių paliktų piešinių, kaip garsiuosiuose Prancūzijos ir Ispanijos urvuose.
K. Schmidtas apžiūrinėjo vieną kalvą, kurią 1963 m. turkų ir amerikiečių archeologai apibūdino kaip Bizantijos laikų apleistas musulmoniškas kapines, ir iškart suprato, jog toji kalva yra žmogaus rankų sukurta. Iš kelių kyšančių kalkakmenio luitų jis nustatė, jog jie kirsti seniai prieš Bizantiją. Prasidėjo kasinėjimai, kurie atvėrė seniausią žinomą žmonijos šventyklą Gobekli Tepe, netoli sienos su Sirija. Ji yra 6000 metų senesnė už Stounhendžą Anglijoje.
Šventykla datuojama 10 000 m. pr. Kr. Tada buvo paskutinio ledynmečio pabaiga ir žmonėms, jei galvoti marksistiškai, teturėjo rūpėti prasimaitinti. Šventyklą statė medžiotojai rinkėjai, ką liudija atkasti maistui vartotų laukinių gyvūnų kaulai su laužimo, gremžimo žymėmis. Apie 60 proc. raciono sudarė laukinės gazelės.
Kol kas atkasta tik maža dalis teritorijos. Jau atidengtas struktūras sudaro dvi T formos 3–6 m aukščio akmeninės kolonos, sveriančios 40–60 tonų. Jas supa 7 t svorio kolonų žiedai. Didžiausio žiedo skersmuo 30 metrų. Užpildžius tarpus tarp kolonų statybine medžiaga, rasdavosi apskritos formos pastatas. Su radarais užfiksuotos 23 tokios struktūros. Visa tai sukurta 7000 metų iki pirmųjų Egipto piramidžių.
Luitą reikėjo iškirsti iš kalkakmenio su titnaginiais kirtikliais ir po to atvilkti kelis šimtus metrų ant supiltos 15 m aukščio kalvos. Eksperimentai parodė, jog pajudinti iš vietos vieną koloną gali pusė tūkstančio žmonių. Tiek žmogiškų resursų nereikalavo jokia medžioklė. Vadinasi, statytojai sugebėjo organizuotis ir sutelkti darnias komandas super užduočiai.
Per kasinėjimus nerasta nei šiukšlių duobių, nei senų laužaviečių, nei vandens šaltinio. Vadinasi, žmonės į tą vietą tik ateidavo, bet negyveno.
Ant akmeninių stulpų išraižyti gyvūnų atvaizdai, žmogaus kūno dalys. Ant vienos kolonos yra piktograma, vaizduojanti žmogaus galvą ant grifo sparno, o po juo begalvis kūnas, apsuptas skorpionų. Galbūt tai pasakojimas, kas nutinka po mirties. Jis iškaltas 6000 metų prieš seniausio mums žinomo rašto atsiradimą.
Archeologai iš radinių visumos daro išvadą, jog žiedinė struktūra tegalėjo būti šventykla. Tie žmonės dar neturėjo metalinių įrankių, jie dar nemokėjo žiesti indų, bet jie, vedini kažkokios idėjos, supylė kalvą ir statė ant jos milžiniškus akmens stulpus.
Sėslios bendruomenės
Tuo metu kalvą supo derlingos pievos, kuriose ganėsi bandos gazelių, laukinių avių, raguočių. Pievose augo ir grūdinės laukinės kultūros. Suburtai į statybas bendruomenei reikėjo ieškotis naujų maisto šaltinių, nes jos dydis viršijo medžiokle bei rinkimu išmaitinamo būrio dydį.
Maždaug už 30 km nuo Gobekli Tepe rastas seniausias pasaulyje sukultūrintas kvietys. Maždaug per 500 metų nuo šventyklos statybos tose vietose užgimė žemės ūkis, o per 1000 metų žmonės tose apylinkėse jau augino avis, kiaules aptvaruose.
Neolitinė revoliucija keitė žmonių gyvenimą ne vien į geresnę pusę. Medžiotojų bendruomenėse individas sugaišta apie 20 valandų per savaitę, kad apsirūpintų maistu. Tuo tarpu žemdirbys triūsia nuo aušros iki sutemos. Didesnėse bendruomenėse labiau plisdavo ligos, žmonių skeletai nuo ledynmečio iki 3000 m. pr. Kr. pažemėjo 15 cm. Tokia buvo kaina.
Bet išmokę gyventi susitelkę, pasiskirstydami darbus ir pareigas žmonės pajėgė nuveikti daugiau nei mažesnėmis grupelėmis. Bendras gyvenimas didelėmis grupėmis žmoniją atvedė į miestų, o vėliau ir į valstybių sukūrimą.
Pats Gobekli Tepe egzistavimas mums patvirtina, jog šventykla buvo pirmesnė už miestą. Žmonija vystėsi ne atsispirdama nuo maisto atsargų, o vedina idėjų ir pagarbos joms. Šventyklų poreikis vertė žmones imtis sėslaus gyvenimo ir užsitikrinti pastovius netoliese esančius maisto šaltinius.
Pirmiau ochra, paskui geležis
Paleolito urvuose randami piešiniai ant uolų irgi patvirtina idėjos būtinybę žmogaus kaip rūšies evoliucijai. Šaldami ledynmetyje akmens amžiaus gyventojai prieš 30–35 000 metų iš medžio gaminosi pastolius, kuriais pasilypėję piešė, nors negausią tais laikais medieną galėjo panaudoti tarsi praktiškiau.
Nebūtinai piešėjų darbai matydavosi sėdintiems prie laužo, – taigi, jie nebuvo interjero detalė dėl gražumo.
Labai anksti žmonės urvuose pradėjo tapyti raudona ochra, kuriai gaminti imdavo geležies rūdą, ją kaitindavo, dėdavo katalizatorių cheminėms reakcijoms. Darė beveik tą patį, kas daroma išgaunant geležį, tačiau jiems atrodė svarbiau pasigaminti ochros ir piešti ja net giliuose negyvenamuose urvų užkaboriuose.
Tokie buvo žmonės savo kelio pradžioje, iš kurių radomės mes ir mūsų civilizacija, tebeturinti tuos pačius homo sapiens ypatumus.