Dabar jau bet kurią dieną galime sužinoti, kad Jungtinių Amerikos Valstijų ir Rusijos diplomatai suderino Donaldo Trumpo ir Vladimiro Putino susitikimo datą. Per Velykas, o gal ir anksčiau Ukrainoje prasidės paliaubos, truksiančios tol, kol kariaujančioms šalims pavyks pasirašyti kažkokį kompromisinį taikos susitarimą.
Teisingumo nesulauksime
Dar pernai rašiau, kad tai nebus teisinga taika. Krymas ir Donbaso miestų griuvėsiai tikriausiai taip ir liks agresoriui. Pabėgėliai niekada negrįš namo, sužeistieji stebuklingu būdu neatgaus prarastų rankų ir kojų, aklieji nepraregės, mirusieji neprisikels, o karo nusikaltėliai nestos prieš tarptautinį teismą. Per visą žmonijos istoriją būtent taip baigėsi dauguma karų ir tik sovietiniai mitai apie pergalę „Didžiajame tėvynės kare“ mūsų kartai įkalė į galvas, kad vienam kraugeriškam tironui įveikus kitą triumfavo gėris ir teisingumas.
D. Trumpo pastangų užbaigti karą Ukrainoje vertinimai dažniausiai priklauso nuo pačių vertintojų pažiūrų. Todėl neverta stebėtis, kad agitavusieji amerikiečius rinktis Joe Bideną ir Kamalą Harris, dabar piešia niūrią mūsų regiono ateitį ir vos ne Berlyno sienos atstatymą po NATO žlugimo. Pridėjus Vokietijos rinkimų kampanijos atgarsius, pasiekiančius mus ištrauktais iš konteksto tenykščių politikų pasisakymais apie šios šalies bejėgiškumą, jau nepadės nei stipriausi antidepresantai, nei po ranka laikoma išgyvenimo kuprinė su teisingai sukomplektuotu evakuaciniu rinkiniu.
Mitai ir tikėjimai apie Rusijos grėsmę ir galybę
Tačiau keletą mitų, atkakliai kartojamų mūsų viešojoje erdvėje, man vis tiek knieti sugriauti. Pirmiausia apie tai, kad bet kokios paliaubos bus tik proga V. Putino Rusijai atkurti Ukrainoje prarastus karinius pajėgumus, o jau tada tankų kolonos tikrai pajudės į Vakarus. Ši pesimistinė teorija remiasi Kremliaus propagandos teiginiais apie neįtikėtinai suklestėjusią Rusijos ekonomiką ir karo pramonę, kuriuos ir mes pernelyg dažnai nekritiškai kartojame. Tačiau su tikrove tai nedaug ką turi bendro.
Profesionalią savo armijos dalį, aprūpintą negausiais naujos technikos ir ginklų pavyzdžiais, Rusija prarado pirmaisiais karo mėnesiais. O toliau kariauja iškonservuodama dar nuo sovietmečio po atviru dangumi rūdijusius tankus ir šarvuočius. Pirmiausia ėmė naujausius ir geriausiai išlaikytus, o dabar liko visiškas metalo laužas, kurį priversti judėti įmanoma tik po brangaus ir ilgai trunkančio remonto.
Profesionalią savo armijos dalį, aprūpintą negausiais naujos technikos ir ginklų pavyzdžiais, Rusija prarado pirmaisiais karo mėnesiais. O toliau kariauja iškonservuodama dar nuo sovietmečio po atviru dangumi rūdijusius tankus ir šarvuočius. Pirmiausia ėmė naujausius ir geriausiai išlaikytus, o dabar liko visiškas metalo laužas, kurį priversti judėti įmanoma tik po brangaus ir ilgai trunkančio remonto. Todėl Donbase ir Kursko srityje ukrainiečiai pastebi, kad priešas į „mėsos šturmus“ eina be šarvuotos technikos, važiuoja paskubomis perdarytais civiliais automobiliais, dviračiais ir net paspirtukais.
V. Putinui labai patiko žaisti kareivėliais, o armijos vadai jam pateikdavo smarkiai pagražintą karo eigos vaizdą. Bet ir Kremliui dabar akivaizdu, kad karui sutelkti šalies ištekliai sparčiai senka, kiekvieną naują karį pasamdyti ir apmokyti kainuoja vis brangiau, o kontraktus pasirašo alkoholizmo ir lėtinių ligų nustekenti 40–50 metų amžiaus vargetos iš provincijos. Tačiau svarbiausia, kad baigiasi pinigai, trejus metus dosniai taškyti karo mašinai tepti ir visiems ją apspitusiems vagims maitinti.
Būtent todėl V. Putinas sutinka derėtis su D. Trumpu dėl „specialiąja karine operacija“ jo vadinamo karo užbaigimo, nors nė vienas iš pradinių jo tikslų nepasiektas. Rusai nekontroliuoja net tų Ukrainos sričių, kurias paskubomis įsirašė į savo Konstituciją, neįtardami, kad teks pabrukus uodegas sprukti iš Chersono.
Vietoje profesionaliai suvaidinto džiaugsmo, kad karas baigėsi pergale, laukia baisi depresija, kai iš armijos sugrįžę samdiniai supras, jog leisgyviame gimtajame miestelyje niekas jų nelaukia ir nesiruošia mokėti tokių algų, kokias jie gaudavo už ukrainiečių žudymą. Jų klausimai valdžiai, už ką liejo kraują, kol kiti vogė valstybės biudžeto pinigus ir pramogavo, nebus išsakomi taip mandagiai, kaip liberalios opozicijos 2012 m. suburto jaunimėlio.
Pokaris visai nebus panašus į tai, ką sovietiniai žmonės matė nespalvotuose Stalino laikų filmuose. Vietoje profesionaliai suvaidinto džiaugsmo, kad karas baigėsi pergale, laukia baisi depresija, kai iš armijos sugrįžę samdiniai supras, jog leisgyviame gimtajame miestelyje niekas jų nelaukia ir nesiruošia mokėti tokių algų, kokias jie gaudavo už ukrainiečių žudymą. Jų klausimai valdžiai, už ką liejo kraują, kol kiti vogė valstybės biudžeto pinigus ir pramogavo, nebus išsakomi taip mandagiai, kaip liberalios opozicijos 2012 m. suburto jaunimėlio.
Paskutinį gyvenimo dešimtmetį silpstančiam V. Putinui teks galvoti ne apie naujus užkariavimus, bet apie savo valdžios išlaikymą griūvančios ekonomikos, terorizmo ir regionų valdovų rietenų kamuojamoje imperijoje. Arba ieškoti tokio sosto paveldėtojo, kuris neišduotų jo Hagos Tribunolui mainais už sankcijų sušvelninimą.
Kritinis mąstymas, praktiniai interesai ir visuomenė
Pokario Europoje Lietuva su kitomis Baltijos šalimis ir Lenkija negalės visiškai atsipalaiduoti, nes spaudimas atkurti prekybą su Rusija ir Baltarusija, tarsi visų karo nusikaltimų nė nebūta, prasidės net anksčiau, negu nutils paskutiniai šūviai. Švelninti sankcijas reikalaus ne tik karo pradžioje iš Rusijos pasitraukusios Vokietijos ir Prancūzijos korporacijos, bet pirmiausia, mūsų šalies logistai ir pramonininkai, karo metais stebuklingu būdu didinę eksportą į Turkiją, Armėniją ir Kazachstaną. Nes dalytis pelnais su tarpininkais ir rizikuoti tapti tarptautinės žiniasklaidos tyrimų personažais – menkas malonumas.
Karui pasibaigus bus sunkiau paaiškinti Lietuvos mokesčių mokėtojams, kad Valstybės Gynimo tarybos deklaruota siekiamybė – 5–6 proc. bendrojo vidaus produkto skirti gynybai – vis dar bus aktuali. Ypač, kai politikai išdrįs pasakyti žmonėms tiesą, kad be juntamo mokesčių didinimo jokios divizijos iš oro jie nesukurs. Suprasti, kad valstybė negali pati prispausdinti tiek pinigų, kiek jai reikia, o paskolas kažkada reikės grąžinti, pajėgia ne daugiau kaip 50 proc. mūsų šalies gyventojų.
Karui pasibaigus bus sunkiau paaiškinti Lietuvos mokesčių mokėtojams, kad Valstybės Gynimo tarybos deklaruota siekiamybė – 5–6 proc. bendrojo vidaus produkto skirti gynybai – vis dar bus aktuali. Ypač, kai politikai išdrįs pasakyti žmonėms tiesą, kad be juntamo mokesčių didinimo jokios divizijos iš oro jie nesukurs.
Suprasti, kad valstybė negali pati prispausdinti tiek pinigų, kiek jai reikia, o paskolas kažkada reikės grąžinti, pajėgia ne daugiau kaip 50 proc. mūsų šalies gyventojų. O kiti nesugeba netgi kritiškai vertinti Remigijaus Žemaitaičio plepalų, neva siekiant didinti finansavimą kariuomenei bus nacionalizuoti gyventojų indėliai bankuose.
Jeigu jums jau knieti piktintis, iš kur aš traukiau tokį bendrapiliečius žeminantį skaičių, turiu jums liūdnų naujienų.
„40 proc. Lietuvos suaugusiųjų supranta tik pirmo ir žemesnio lygio raštingumo užduotis“, – teigia komunikacijos ekspertė Neringa Bliūdžiūtė, komentuodama Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos (OECD) suaugusiųjų teksto suvokimo, skaičiavimo ir gebėjimo adaptyviai spręsti problemas tyrimo duomenis. Tai reiškia, kad beveik pusė Lietuvos sugeba suprasti tik trumpus, paprastus sakinius, sudėti ir atimti skaičius, bet ne daugiau.
Tirti buvo 16–65 metų amžiaus Lietuvos gyventojai, bet nemanau, kad vyresni žmonės, kurie jau baigė savo profesinę veiklą, bet dar gali balsuoti rinkimuose ir komentuoti feisbuke, smarkiai pagerintų rezultatus. Veikiau atvirkščiai, nes senstant atmintis ir gebėjimas susigaudyti aplinkoje retai demonstruoja stebuklus, o sovietinėje mokykloje gautos žinių nuotrupos pasidengia storu televizinio šlamšto ir nugirstų sąmokslo teorijų sluoksniu.
„Grafikuose pagal amžių matosi, kad vyresnė karta labiau tempia rezultatus žemyn“, – komentavo mano pastabą N. Bliūdžiūtė.
Nemačiau duomenų apie tos tamsiosios Lietuvos dalies užsienio kalbų mokėjimo įgūdžius, bet įtariu, kad dauguma supranta vienintelę užsienio kalbą – rusų.
„Valstybė bijojo tuos susovietintus dvasios invalidus gydyti, mokyti anglų kalbos ir atverti juos Vakarams, nes traumuoti vaikščiojantys ex-sovietikai juk yra rinkėjai, kuriems reikia jų baltos mišrainės ir Riazanovo komedijų“, – sako Andrius Užkalnis.
Ir ne tik kalbos – joks suaugusiųjų švietimas Lietuvoje faktiškai neegzistuoja, o kvalifikacijos tobulinimo sistema veikia panašiai, kaip vairuotojų sveikatos tikrinimo versliukai – sumokate pinigus ir gaunate pažymą.
Nuomonė
Šioje publikacijoje skelbiama asmeninė autoriaus nuomonė. Portalo Delfi redakcijos pozicija negali būti tapatinama su autoriaus nuomone.
