Jėzus oficialiai prisistato savo tėvynainiams kaip Dievo siųstas pranašas, priskirdamas sau Izaijo žodžius (Iz 61, 1–2). Jis yra savo tautos ir visų prislėgtųjų išlaisvintojas.
Belaisvių išvadavimas – Gerosios Naujienos (gr. euangelion) esmė. Izaijui (Iz 58, 6) tikrasis pasninkas yra gailestingumo darbai artimui; tarp šių darbų yra paminimas ir pavergtųjų išlaisvinimas.
„Vargdieniai“ (Lk 4, 18), kuriems yra skirta ši Evangelijos žinia, yra tie, kurie stokoja būtiniausių dalykų, o visų pirmiausia – laisvės. Būtent laisvės trūkumas juos liūdina ir prislegia.
Tačiau neužtenka juos paguosti, reikia juos iškelti iš juos slegiančios aplinkos. Evangelija skelbia išlaisvinimą iš bet kokios fizinės ir moralinės vergystės jau šiame gyvenime.
Rytų velykinėse ikonose vaizduojamas Kristaus nužengimas į pragarus, į tamsiausias žmogiškos būties kerteles; ten jis paima Adomą ir Ievą, paima laukiančius žmones už rankos ir veda juos į šviesą.
Tarp Izaijo ir Jėzaus skelbimo ryški perskyra: „šiandien“ (Lk 4, 21). Tai, kas pas Izaiją buvo skelbiama, Jėzuje tampa tikrove, dabartimi, išganymu „šiandien“.
Dievo duota „malonė“ (Lk 4, 19) žmonėms eina per Jėzaus Kristaus asmenį, nes jis pats ir yra Dievo malonė.
Ši išganymo malonė, nepaisydama kilmės, socialinės padėties ir net religijos, yra skirta kiekvienam žmogui: Elijo ir Eliziejaus pavyzdys, pateiktas Jėzaus (Lk 4, 25–27), parodo, jog išganymas nėra skirtas tik žydams, bet – visiems.
Nuomonė
Šioje publikacijoje skelbiama asmeninė autoriaus nuomonė. Portalo Delfi redakcijos pozicija negali būti tapatinama su autoriaus nuomone.