Sekmadienio Evangelija. Kalėdos sekmadienį

Kai angelai nuo jų pakilo į dangų, piemenys kalbėjo vieni kitiems: „Bėkime į Betliejų pažiūrėti, kas ten įvyko, ką Viešpats mums paskelbė.“ Jie nusiskubino ir rado Mariją, Juozapą ir kūdikį, paguldytą ėdžiose (Lk 2, 15–16).

Šiais metais Kalėdos sutampa su sekmadieniu – Viešpaties diena. Kaip žinia, liturginiai Bažnyčios metai iš pradžių plėtojosi prasidėdami ne nuo Kristaus gimimo, bet nuo tikėjimo Prisikėlimu – Kristaus prisikėlimas yra krikščioniškojo tikėjimo pagrindas, Evangelijos pagrindas, pagimdęs Bažnyčią.

Šventosios Kalėdos – Velykų slėpinio pradžia, nes Jėzus iš meilės mums jau pradeda save aukoti nuo pat pirmosios savo žmogiškosios egzistencijos akimirkos Mergelės Marijos įsčiose. Kalėdų naktis tiesiogiai susijusi su didžiąja Velykų naktimi, kai atpirkimas įvyksta dėl garbingos mirusio ir prisikėlusio Viešpaties aukos.

Ta pati prakartėlė – įsikūnijusio Žodžio įvaizdis – kreipia jau į Velykas. Kai kuriose Rytų Bažnyčios kalėdinėse ikonose kūdikis Jėzus yra vaizduojamas suvystytas vystyklais ir paguldytas į kapo formos ėdžias; tai nuoroda į akimirką, kai Jėzus bus nuimtas nuo kryžiaus, įvyniotas į drobulę ir paguldytas uoloje iškaltame kapo rūsyje (Lk 2, 7; 23, 53).

Šios šventosios nakties Evangelija apie piemenis pirmiausia sako, kad jie budėjo (Lk 2, 8). Šis budrumas čia veikiausiai reiškia daugiau negu vien išorinį budėjimą nakties valandą. Tai buvo tikrai budrūs žmonės, turėję gyvą Dievo ir jo artumo pajautą, laukę Dievo ir nesitaikstę su jo tariamu tolumu kasdieniame gyvenime.

Čia mums tartum primenamas pagrindinis Jėzaus žinios motyvas – būtent raginimas budėti, išlikti budriems net iki Alyvų kalno, kad pastebėtume Viešpaties atėjimą ir būtume tam pasiruošę (Mk 14, 34. 38; Lk 12, 37–38; 21, 36).

Velykų ryto Evangelija pasakoja apie moteris, grįžusias nuo Jėzaus kapo ir papasakojusias apaštalams tai, ką jos sutiko, matė ir girdėjo. Apaštalai moterų pasakojimą palaiko tuščiomis kalbomis (Lk 24, 1–11). Troškimas įsitikinti žinios tikrumu atveria tikėjimo kelią. Petras taip ir padaro. Jis nuskuba prie kapo ir ten įsitikina moterų pasakojimo tikrumu (Lk 24, 12).

Piemenys taip pat randa Betliejuje patvirtinimą to, ką jiems paskelbė angelas (Lk 2, 10–12). Piemenys išvysta kūdikį vystykluose, Petras – tuščias drobules. Įdomu palyginti net ir tai, kaip išgirdusieji žinią skuba ja įsitikinti. Apie piemenis sakoma, kad jie „nusiskubino“ (Lk 2, 16), o Petras „pašokęs nubėgo prie kapo“ (Lk 24, 12).

Evangelija mums sako: didžiausia pirmenybė teiktina Dievui. Šio prioriteto mus moko piemenys ir apaštalas Petras. Iš jų pasimokykime – neleiskime, kad mus prispaustų neatidėliotini kasdienio gyvenimo reikalai. Iš jų mokykimės vidinės laisvės, mokėjimo atidėti visa kita, kad atsivertume Dievui, įsileistume jį į savo gyvenimą bei laiką.