Susiderėjęs su darbininkais po denarą dienai, jis nusiuntė juos į savo vynuogyną.
Išėjęs apie trečią valandą, jis pamatė kitus, stovinčius aikštėje be darbo.
Jis tarė jiems: ‚Eikite ir jūs į mano vynuogyną, ir, kas bus teisinga, aš jums užmokėsiu!‘ Jie nuėjo.
Ir vėl išėjęs apie šeštą ir devintą valandą, jis taip pat padarė.
Išėjęs apie vienuoliktą, jis rado dar kitus bestovinčius ir taria jiems: ‚Ko čia stovite visą dieną be darbo?‘
Tie atsako: ‚Kad niekas mūsų nepasamdė.‘
Jis taria jiems: ‚Eikite ir jūs į vynuogyną.‘
Atėjus vakarui, vynuogyno šeimininkas liepia ūkvedžiui: ‚Pašauk darbininkus ir išmokėk jiems atlyginimą, pradėdamas nuo paskutinių ir baigdamas pirmaisiais!‘
Atėję pasamdytieji apie vienuoliktą valandą gavo po denarą.
Prisiartinę pirmieji manė daugiau gausią, bet irgi gavo po denarą. Imdami jie murmėjo prieš šeimininką ir sakė: ‚Šitie paskutiniai tedirbo vieną valandą, o tu sulyginai juos su mumis, nešusiais dienos ir kaitros naštą.‘
Bet jis vienam atsakė: ‚Bičiuli, aš tavęs neskriaudžiu! Argi ne už denarą susiderėjai su manimi? Imk, kas tavo, ir eik sau. Aš noriu ir šitam paskutiniam duoti tiek, kiek tau. Nejaugi man nevalia tvarkyti savo reikalų, kaip noriu?! Ar todėl šnairuoji, kad aš geras?!‘
Taip paskutinieji bus pirmi, o pirmieji – paskutiniai“ (Mt 20, 1–16).
***
Klausimą dėl atlygio jau buvo iškėlęs apaštalas Petras: „Štai mes viską palikome ir sekame paskui tave. Kas mums bus už tai?“ (Mt 19, 27). Tai – užmokesčiu paremtas mąstymas, nieko nesiskiriantis nuo senovės Romos šventyklose kabėjusio įrašo Do ut des (lot. „Duodu, kad ir tu duotum“).
Tada Jėzus jį nuramino: „Jūs, mano sekėjai, irgi sėdėsite dvylikoje sostų, teisdami dvylika Izraelio giminių“ (Mt 19, 28). Tačiau dabar palyginimas apie vynuogyno darbininkus pateikia galutinį šios problemos patikslinimą ir sykiu pokalbį apie amžinąjį atlygį perkelia į kitą lygmenį.
Darbo biržų tais laikais nebuvo, tad ieškantys darbo darbininkai rinkdavosi į turgaus aikštę. Bedarbiai stoviniavo aikštėje ir laukė darbdavių. Buvo vynuogių rinkimo metas, taigi bedarbiai tikėjosi bent sezoninio darbo. Įprastinė dienos darbo kaina buvo vienas denaras – sidabrinė beveik 4 gramų romėnų moneta.
Senovėje valandas skaičiuodavo nuo ryto iki vakaro: dienos pradžia – mūsų 6 val. ryto, 3 val. – mūsų 9 val., 6 val. – mūsų 12 val., 9 val. – mūsų 15 val., 11 val. – mūsų 17 val. ir dienos pabaiga – mūsų 18 val. Palestina arčiau pusiaujo, ten mažiau svyruoja dienos ilgumas žiemą ir vasarą negu pas mus, todėl 6 val. apytikriai atitikdavo saulėtekį, 18 val. – saulėlydį.
Pirmieji samdiniai, pasamdyti anksti rytą, turėjo dirbti visą dieną. Atėjus vakarui, jie galėjo tikėtis suderėto denaro. Po kelių valandų vynuogyno šeimininkas išėjo ieškoti papildomos darbo jėgos. Matyt, darbo būta daug, tad šeimininkas samdinių dairėsi vidurdienį, paskui po pietų ir pagaliau vakarop.
Vieni samdiniai dirbo visą dieną, kęsdami dienos karštį, kiti tik keletą valandų, o paskutinieji vos vieną valandą. Ir visi gavo tą patį atlyginimą – vieną denarą. Kažkas lieka maloniai nustebintas vyndario dosnumu, tačiau yra ir pasipiktinusių jo poelgiu: visiems vienodas užmokestis!
„Bičiuli, aš tavęs neskriaudžiu! Argi ne už denarą susiderėjai su manimi? Imk, kas tavo, ir eik sau. Aš noriu ir šitam paskutiniam duoti tiek, kiek tau“ (Mt 20, 13–14). Pasipiktinusiesiems priekaištaujama ne todėl, kad jie nepatenkinti gautu užmokesčiu, bet kad kritikuoja, girdi, kiti gauna tiek pat, kiek ir jie.
Duodamas vieniems, šeimininkas nieko neatima iš kitų. Jis pabrėžia savo teisę į geranoriškumą: „Ar todėl šnairuoji, kad aš geras?!“ (Mt 20, 15). Juk vienos valandos uždarbio – pusės ar net mažiau denaro – neužtenka šeimynai išlaikyti. Teisingumas matuojamas nuopelnu, gerumas – reikalingumu.
Žvelgiant amžinybės žvilgsniu, reikštų, kad atvykę paskutinieji gali būti Dievo vertinami taip pat, kaip ir pirmieji, gal net ir labiau už pirmuosius. Čia svarbu ne tarnystės metų kiekis, bet nusiteikimas nuoširdžiai atsiliepti į kvietimą.
Dievas yra neįprastas vyndarys. Jis yra šeimininkas savo gerumo. Dievas trokšta ne tiek išspręsti nedarbo problemą, kiek atverti vynuogyną visiems. Jis keliauja gyvenimo keliais kiekvieną dienos valandą; kviečia visus, primindamas savo pasiūlymą. Jam nesvarbi išvaizda ar kitų rekomendacijos. Vienintelis jį dominantis dalykas – tai žmogaus „taip“.
Santykyje su Dievu reikia pasitikėjimo ir vengti prekybos. Kai su Dievu prekiaujama, į pirmą vietą pastatomi atlikti darbai. O teisingame religijos santykyje pirmenybė teikiama dovanojančiam Dievo veikimui žmogaus atžvilgiu, o ne žmogaus veiklai Dievui.
Tikras darbininkas, pagal Dievo širdį, yra tas, kuriam nerūpi atlygis, kuris džiaugsmą randa galėdamas darbuotis dėl Dievo Karalystės. Mes galime būti puikūs darbininkai, tačiau pavydūs arba, kaip sakoma palyginime, „šnairuojantys“.
Sūnaus palaidūno pasakojime paklusnusis brolis, tas pavyzdinis darbininkas, pasirodė nesugebąs suvokti ir priimti savo tėvo laisvės, jo sūnaus nutrūktgalvio šventiško priėmimo. Jis pasijuto įžeistas dėl šventės, kuri buvo surengta jo broliui, sugrįžusiam po to, kai palaidai gyvendamas, išeikvojo tėvo palikimą (Lk 15, 11–32).
Ar esame pasirengę švęsti, kai Dievas iškelia vaišes tam, kuris to nėra vertas? Jeigu būtų tekę stovėti šalia Jėzaus kryžiaus, įsmeigto į Golgotos kalną, greičiausiai būtume laikę latro pretenziją taip pigiai įeiti į Kristaus Karalystę nepriimtina (Lk 23, 39–43).
Begalinis Dievo gailestingumas turi vienintelį priešą – pavydą, šnairuojančią akį. Neleiskime, kad pavydas, pyktis, kito smerkimas užvaldytų mūsų širdį. Nes laukdami amžinojo gyvenimo kaip teisėto atlygio už mūsų nuopelnus arba lygindami mūsų nuopelnus su kitų nuopelnais, prarandame galimybę nustebti dėl Šeimininko dosnumo.