Pabūkite ramiai ir nesusijaudinkite be reikalo, sensacijų ieškotojai. Julija iš Kijevo gyveno ne su manim ir net ne su mumis abiem, ir net ne su mūsų šunimis: ji pabėgėlė, ir kol mes naršėme Italiją, Prancūziją ir Portugaliją, ji glaudėsi pas mus Vilniuje, nes mes taip sugalvojome. Vis tiek mokame komunalinius, kam namai stovės tušti. Mūsų vienintelis reikalavimas – po savęs susitvarkyti, kaip savo namus tvarkytum, ir tiek.
Tiesa, prieš Juliją pas mus gyveno dar viena pabėgėlių šeima, irgi iš Ukrainos. Ilga kelionė tokiu būdu pasiteisino iš moralinės pusės. Žymiai smagiau gastroliuoti prie palmių ir šiltų jūrų devynis mėnesius, jei tame yra ir tam tikras geradarystės elementas, tegu ir nesunkus. Geri darbai šiaip paprastai būna nelabai sunkūs ir labai džiaugsmingi.
Be to, jei kiekvienas mūsų padarytų nors truputėlį dėl Ukrainos, tai kartu galėtume pasiekti labai daug. Žinoma, žuvusiųjų negrąžinsi ir sunaikinti miestai bus atstatyti dar ne dabar, tačiau jei galima palengvinti kam nors naštą arba suteikti truputį džiaugsmo (aš visus svečius kviečiu naudotis mano kvepalų kolekcija, didžiausia privačia parfumerijos kolekcija Lietuvoje, nes visai negaila, kad kas nors išnaudos, ir dar nė vieno svečio nebuvo, kam nebūtų patikę ar kas būtų atsisakęs; apie kvepalus kiekvieną šeštadienį rašau portale DELFI), tai reikia taip ir daryti – lengvinti gyvenimą ir teikti džiaugsmą.
Man labai patiko, kad beveik visi pažįstami visiškai nesistebėjo tuo, kad mes, būdami per porą tūkstančių kilometrų nuo namų, visiškai be jokio nerimo įsileidome nepažįstamus žmones (paprašėme draugų perduoti jiems raktus), apie kuriuos žinojome tik tiek, kad jiems reikia pastogės, kur jie galės laikinai prisiglausti. Taip yra galbūt todėl, kad apie mus ir mūsų nurautą gyvenimo būdą draugai jau yra prisiklausę pakankamai. O galbūt ir todėl, kad Lietuva jau tapo normalaus, pasitikinčio ir saugaus pasaulio dalimi, kur žmonės nebėra įtarūs, kur iš restoranų tualetų nebevagia tualetinio popieriaus ir kur galima savo automobilį duoti draugui porai dienų, tegu naudojasi, jei tau pačiam jo nereikia.
Aš dar prisimenu tuos laikus, kai Lietuvoje, kad galėtum važinėti draugo automobiliu, privalėdavai turėti notaro patvirtintą įgaliojimą (spalvingesnės socialinės padėties lietuviai sakydavo „įgaliavimą“, kaip teko išgirsti Lietuvos ambasados Londone konsuliniame skyriuje). Maža to, aš prisimenu ir tą gyvenimą, kai už porą šaukštų grietinės ant bulvinių blynų papildomai paskaičiuodavo pusę lietuviško lito, o peilį duodavo tik tada, kai susimokėdavai penkių litų užstatą. Pavalgęs grąžini peilį – atgauni pinigus. Negi tiek vogdavo, klausdavau vyresnės kartos padavėjų. „Gal ir nevogs, galvojome, bet o jeigu pavogs, kas tada mokės?“.
Šiandien Lietuvoje yra normalu ne tik peilį nemokamai restorane arba kokioje blyninėje paskolinti valgančiam klientui, bet ir grietinę įskaičiuoti į blynų kainą, arba netgi bute leisti pagyventi nepažįstamiems žmonėms. Kai mes tiek dejuojame dėl nenormalumų mūsų gyvenime, dėl šeimų maršo ir kitokio planktono faršo, dėl kylančių kainų ir sunkėjančio gyvenimo, tai visiškai nepastebime didelių ir gerų pasikeitimų, kurie dar ne taip seniai atrodė neįmanomi.
Kažkada buvo juk sunku patikėti, kad išmoksime vairuoti kaip Vakaruose, noriai praleisti išvažiuojančius iš šalutinio kelio ir dar pamojuoti jiems ranka, išmoksime nemėtyti nuorūkų pro automobilio langus ir nebūti susiraukusiais, nelaimingais sovietiniu suirzimo ir agresijos sindromu tebesergančiais ligoniais. Kažkada neatrodė įmanoma, kad žmonės Lietuvoje pakels ne savo numestą šiukšlę arba kad mes įprasime prilaikyti duris paskui save einantiems į pastatą.
Nesitikėjome jokio atpildo (ir šiaip, jei jau norite žinoti, reikia kuo mažiau tikėtis, ir tada gyvenimas bus žymiai laimingesnis), tačiau radome po ilgų kelionių (2300 km per dvi dienas) namie ne tik mums paliktas gėles ir saldainius, bet ir pilną šaldytuvą priruošto maisto: nuo silkutės iki didelio puodo ukrainietiškų barščių ir itališko deserto. Ir malonu ne tik ir ne tiek tai, kad randi valgymą grįžęs į namus, bet tai, kad žmonės moka būti dėkingi ir neprašyti daryti kažką gero. Imti mažiau, negu tau priklauso, duoti daugiau, negu iš tavęs reikalaujama – tikslus gero žmogaus aprašymas, galite pabandyti pritaikyti savo pažįstamiems ir pamatysite, kas iš jų geri, o kas – nelabai.
Kažkada maniau, kad labai teisingai elgiasi aršūs amerikiečiai, kurie moka išsimušti iš parduotuvių ir viešbučių viską, kas jiems priklauso, nagais ir kanopomis. Maniau, kad tame yra šaunumo. Paskui supratau, kad isteriškas pasiryžimas išgręžti kiekvieną centą yra efektyvus būdas, kaip galima pasiekti daug pinigų ir labai mažai laimės. Sektinas yra kitas amerikietiškas pavyzdys – dubenėlis prie kasos su keliolika arba keliasdešimt vieno cento monetų. Parašyta prie jų būna maždaug taip: jei tau reikia cento, paimk jį, jei turi centą ir gali padovanoti dubenėliui, padaryk tai. Tai yra totaliu pasitikėjimu ir geros valios balansu paremtas gyvenimo modelis, ir aš noriu gyventi būtent taip.
O kur moralas, kur išvada ir kur praktiniai patarimai? Tik vienas patarimas: jei galite kažkam padėti, padėkite dabar ir neprašykite atlygio. Karma jus susiras, net jei ji ateis ukrainietiškų barščių pavidalu.