Užkalnis. Valstybė neliepė jums vaikų prisidaryti

Yra toks posakis, kurį sako nedėkingi vaikai savo nepatenkintiems tėvams: „Aš neprašiau, kad mane gimdytumėt.“ Tai nelabai mandagu ir miela, bet nepasiginčysi. Niekas neprašė būti pagimdytas, netgi aš.

Panašiai galėtų valstybė pasakyt tėvams, kurie zyzia ir visaip aimanuoja, kad kaip jiems tris vaikus išlaikyti, kai alga keturi šimtai eurų. O kas jums liepė vaikų darytis, jeigu tik tiek mažai teuždirbat? Nežinojot, iš kur vaikai atsiranda? Gandras atnešė?

Ar galvojot, kad jūsų darbas įkišt-ištraukt, o toliau Dievas davė dantis, tai valstybė duos ir duonos, ir sauskelnių, ir maisto mišinukų? Taip nebūna. Ir taip jums niekas nežadėjo.

Kur, po velnių, senas geras supratimas, kurį lietuviai turėjo nuo senovės: apie priežastis, pasekmes ir atsakomybę? Ką pasėsi – tą ir pjausi. Kaip pasiklosi, taip išmiegosi. Ir kad kaip dirbi, taip ir turi. Ir jeigu nieko nemoki dirbti, tik „paprastų žmonių“ paprastą darbą be kvalifikacijos ir už minimumą, tai gal turėtum suvokti, kad ne viską sau gali leisti. Taip pat ir vaikų.

O vaikai yra vienas brangiausių malonumų ir labiausiai pinigus siurbiančių projektų jūsų gyvenime. Čia tik trečiajame pasaulyje žmonės gimdo vaikus neskaičiuodami, kaip triušiai veda triušiukus, ir paleidžia juos pačius pasirinkti maisto. Lietuvoje seniai nebėra trečiasis pasaulis.

Neseniai feisbuke pakomentavau pas vienus tokius klounus ir ištižėlius, kur vis kelia nuotraukas ir straipsnius apie tai, kaip Lietuvoje bloga gyventi. Dar jie ten nuolatos skundžiasi, kad Lietuvos kariuomenei visko per daug perka, ir apie tetą Neringą bėdoja, kad jau visai suės ją mūsų mafija, kai tik buvusią teisėją parskraidins. Visi ten dalyvaujantys kasdien žada emigruoti, bet, matyt, autobusui pinigų neranda. Klausia, kaip tris nepilnamečius vaikus auginti už mažą algą?

Tai, sakau, gal vaikų nereikėjo turėt, jei pajamos mažos?

Tai jūs patikėkit, koks triukšmas kilo ir pasipiktinimas, lyg aš kažką baisaus būčiau pasakęs. Gali pagalvoti, lyg kūdikis priklausytų pagal Konstituciją su pilnu išlaikymu iš valstybės kaip skalbyklė su garantija. Reikėjo anksčiau galvoti, kuo maitinsi, ir kuo rengsi. Ir galvoti geriausia ne tuo daiktu, kuris vaikų darymui skirtas.

„Mano poreikiai nepatenkinami“ – tai susimažink poreikius, sakau aš jiems. Bet ne, visi įsivaizduoja, kad visiems viskas priklauso. Dvejos egzotinės atostogos per metus, motinai penkiolika metų apmokamų motinystės atostogų, vaikams pilnas išlaikymas, nemokami darželiai, nemokamas mokslas, belaidis internetas šviesolaidžio greičiu, nemokamas vanduo restorane ir dar su citrina, nemokama medicina, nemokami koncertai ir dar kad už laidotuves kompensuotų valstybė.

Klyno užsisegti nemoka, mokyklą baigė neigiamais pažymiais, skaito ir rašo sunkiai, dirbti tingi, bet reikalavimai – kaip Šveicarijoje. Kodėl „kaip“ – jie juk nuolatos žiūri, koks minimumas ir kiek juodadarbiai gauna turtingiausiose pasaulio šalyse, kokioje Norvegijoje ar Liuksemburge, ir jiems Lietuvoje irgi taip paduok ir padėk ant stalo, nes jie nusipelnė.

Didvyriai dideli, vaikus gimdo šaliai, tik pagalvokite. Vaikus jūs gimdote sau, patys ir auginkite. Vaikas yra privatus projektas, rūpestis ir atsakomybė, ne valstybės skatinama mažų žmogučių veisimo programa.

Pašalpiniai tiek suįžūlėjo, kad jau nebegalima jiems priminti, kad jie patys už savo gyvenimą atsako. Akis drasko, keikiasi, koliojasi – tik pagalvokit, jiems gi pasiūlė atsakingai vaikus gimdyt ir šeimą planuot. Koks siaubas, koks cinizmas iš rašytojo pusės: taigi mums siūlo galvot, o paskui daryt. Dieve, Dieve, sako jie, kurgi ritasi šis pasaulis.

Čia kaip tokie pažįstami, kurie zyzė man, kad nėr gyvenimo, viskas kainuoja, vien kiek benzinas kainuoja kiek į sodybą važinėt kitam Lietuvos gale, ir prie jūros nuvažiuot jiems brangu, ir visas tik brangsta, ir už viską iš algelės reikia mokėti. Tai, sakau, gal jūs negalite sau leisti sodybos ir atostogų jums kuklesnių reikėtų? Išpūtė akis, kaipgi be sodybos, visi turi sodybas, ir jiems priklauso sodyba, ir dar su pirtele prašom. Ir gintariniame pajūryje jiems priklauso pabūti, čeburėkų nusipirkti ir į jūrą prišlapinti. Konstitucinė teisė jų tokia. Čia jie taip supranta.

Valstybė, klausykit, jums ne motina-maitintoja. Jūs patys už kažką atsakot savo gyvenime, ar neatsakot už nieką? Ar jūs gebate tik visiems skųstis, kad jums nėra to ir ano, sąlygų ir orių algų? Dabar jau ir jūsų vaikais už jus turi valstybė pasirūpinti. Gal dar jums į namus ateiti ir gėles už jus palaistyti?

Tuoj pradės skųstis, kad nuvažiuoji grybauti į mišką, išlipi iš traukinio Valkininkuose, ir jokių tau nuorodų, į kurią pusę baravykai, į kurią kazlėkai, nėra žemėlapių nemokamų ir krepšių niekas nedalina. Nes taip „paprasti žmonės“ priprato prie gero, kad jau nebežino, ko norėti ir reikalauti. Kitas jau greitai rašys į spaudą, kad nusipirko dviejų metrų Kalėdų eglutę, o kaip ją papuošus iš minimalaus atlyginimo, valstybė turėtų girliandomis ir žaisliukais pasirūpinti.

Kartais jaučiuosi kaip maištininkas, kai žmonėms paprastus dalykus rašau, kurie turėtų būti dar vaikystėje išmokyti. Nepatinka gyvenimas už mažą algą? Eik dirbti geresnio darbo. Nerandi geresnio? Mokykis ir stenkis. Tingi stengtis, niekas nesigauna ir niekam tavęs nereikia? Tai čia Dievo ženklas tau, kad tu netikęs. Pratinkis prie paprastesnio gyvenimo, nes tik tiek esi tevertas.

Tai ne įžeidimas. Čia paprastas faktas: jeigu darbo vieta apmokama prastai, reiškia, yra daug sugebančių tą darbą dirbti, nes sugebėti ten nėra ką. Darbas apmokamas brangiai, kai už mažiau jo niekas neina dirbti, o jis turi būti padarytas. Tu suprask, kad tu turi tik tai, ką turi. Ir kad visi vertins tik tai, ką tu turi ar moki, o ne tai, ką tu apie save manai.

„Aš nusipelnau oriai gyventi“ – kas tau taip sakė, politikai? Tau niekas nieko neskolingas. Ir tu nieko nenusipelnai, išskyrus algą, kuri tau priklauso pagal sutartį, ir dar vienkartinę išmoką laidotuvėms (būtų, žinoma, įdomu, jei laidotuvių išmoka būtų daugkartinė ir galima būtų po kelis kartus numirti ir pasilaidoti).

Jeigu atsidaro restoranas, jis turi kepsnius visiems, kas turi kišenėje keturiasdešimt eurų. Restoranas neskolingas niekam kepsnio, ir jis neprivalo niekam kepsnio dovanoti tik todėl, kad jis jaučiasi nusipelnęs kepsnio. Gyvenimas yra kaip kepsnių restoranas – kiek turi eurų, tiek gauni kepsnių. Bulvių košė ir salotos už atskirą kainą.

Ir jeigu nori turėti vaikų, pasirūpink, kad turėtum, kaip juos išlaikyti, nes, žinok, čia tik tavo problema. Ne Seimo, ne Vyriausybės, ne Prezidento, ne savivaldybės, ne seniūnijos, ne lygių teisių kontrolieriaus, ne vaikų teisių inspekcijos, ne vartotojų apsaugos tarnybos, ne greitosios pagalbos ir ne bažnyčios. Jeigu nori turėti daug vaikų – arba jau tris turi, ir vis dar nežinai, iš kur jie atsiranda, tada rūpinkis, kad dar daugiau pinigų uždirbtum. Nes vaikai yra didelė atsakomybė ir nuoseklus darbas, ir kainuoja, dažniausiai, labai daug. Ir visa tai yra tavo problema, ir tik tavo.

Kai arkangelas Gabrielius apsireiškė Marijai, ir pranešė, kad ji bus Išganytojo motina, jis nieko jai nežadėjo iš materialinės pusės: nei išmokų, nei pašalpų, nei nemokamų pietų – vaiką turėjo gimdyti ėdžiose ir išlaikyti patys tėvai. Nuo tų laikų niekas nepasikeitė.