Ši gyvulių ūkio atmaina, kaip sakytų Raimondas Kuodis (visi tarsi lygūs, bet iš tiesų kai kurie – lygesni), vadinama valstybės biudžeto asignavimais partijoms ir aiškinama demokratijos bei skaidrumo poreikiais.
Rado, kaip parsiduoti
Sprendimas išlaikyti partijas iš biudžeto gal ir būtų buvęs demokratiškas ir skaidrus, jei jį būtų patvirtinęs referendumas: tauta nusprendė, valdžia padarė. Dabar – viskas atvirkščiai: valdžia nusprendė, o tauta bašliuoja.
Partijos tiesiog tarpusavyje susitarė ir išsidalijo mokesčių mokėtojų pinigus, prezidentei Daliai Grybauskaitei šitokiam verslo planui džiugiai pritarus.
O kiek jų nesusektų ir slapta investuotų į politikus? Kokia jų tikroji įtaką politinių kampanijų rezultatams ir partijų veiklai? Verslo parama nebeskelbiama, nes neteisėta, nors visi suprantame, kad, švelniai tariant, procesai vyksta.
Pagal paskutinę „Vilmorus“ apklausą (ne tik naujausią ir ne tik „Vilmorus“), iš visų savo institucijų lietuviai labiausiai niekina politines partijas: mažiau nei 6 proc. apklaustųjų jomis pasitiki, daugiau nei 60 proc. apklaustųjų – nepasitiki. Skirtumas – daugiau nei dešimteriopas.
Žinoma, tai nereiškia, kad reiktų iš pamatų griauti daugiapartinę sistemą ir marinti ją badu. Tai reiškia, kad mūsų daugiapartinis projektas veikia prastai, o rinkėjai kaip nepasitikėjo juo prieš 5, 10 ar 15 metų, taip nepasitiki ir šiandieną.
Už blogą projektą atsakingi ir jo dalyviai, ir rėmėjai. Vadinasi, nuo tada, kai projektas finansuojamas iš biudžeto, valstybė prisiėmė visą atsakomybę už pasitikėjimą partijomis ir taip save supriešino su visuomene, kurios veik du trečdaliai šiam projektui nepritaria, nes partijomis visiškai nepasitiki.
Ši svarbi aplinkybė dabar labai grakščiai apeinama ir nutylima, tarsi jos nė nebūtų. Bet ji yra ir turėtų badyti akis.
O juk tada, kai prezidentė ir partijos nutarė iš mokesčių mokėtojų pinigų išlaikyti sistemą, kuria visuomenė nepasitiki, buvo bandoma aiškinti, kad nepasitikėjimo problemos šaknis – oligarchai.
Grybauskaitės karo griuvėsiai
Panašiai kaip Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas savo pirmosios kadencijos pradžioje, Grybauskaitė karą su oligarchais paskelbė savuoju moto ir pradėjo jį visais frontais – ne tik dėl įtakos partijoms ir žiniasklaidai.
Net Amerikos atžvilgiu Grybauskaitės požiūris vienu metu buvo supanašėjęs su Kremliaus mėginimais priešintis „visuotiniam JAV diktatui“.
Prisiminkime jos citatą: „Lietuva nebus nei Jungtinių Valstijų, nei Rusijos užsienio politikos vykdytoja.“ Kaip rašo Tomas Janeliūnas, „Grybauskaitė iš esmės pritarė nuomonei, kad Lietuva iki šiol buvo JAV politikos įkaitė” (Tomas Janeliūnas, D. Grybauskaitės doktrina, 2019, p. 131).
Būtent taip Maskva nuolat apibūdina JAV ir Lietuvos santykius. Lietuvos vaidmenį kalbant apie tus santykius – kaip „vykdytojos“ ir „įkaitės“.
Grybauskatės protrūkį dėl menamų CŽA kalėjimų Lietuvoje buvęs Užsienio reikalų ministras Vygaudas Ušackas aiškina jos karčia patirtimi derybose su JAV „oligarchais“ dėl Lietuvos narystės PPO (Ibid., p. 132).
Toliau – kova su „Lietuvos ryto“ oligarchams informaciją apie „Snoro“ oligarchų bankrotą tariamai nutekinusiais tuomečiais FNTT vadovais, kuriuos teismas vėliau išteisino, bet Grybauskaitė, kaip visada, neprisipažino klydusi.
Iki 2012 metais vykusių rinkimų į Seimą Daukanto aikštės patrankos šaudė į Darbo partijos oligarchą Viktorą Uspaskichą. Ir vėl pataikyta sau į koją, nes po šitos reklamos teisiama Uspaskicho partija iškovojo pergalę daugiamandatėje rinkimų apygardoje.
Grybauskaitė kariavo su oligarchais panašiai kaip rusai – su vokiečiais Antrajame pasauliniame kare. Stalinas ir jo generolai įsakydavo kautis nepalankiausiomis ir neapgalvotomis aplinkybėmis, nesiskaitydavo su galimais košmariškais nuostoliais.
Vokiečių kariai, matydami Kremliaus lengva ranka paaukotų rusų lavonų kalnus, baisėjosi, bet SSRS vadovams tie sveiku protu neįsivaizduojami aukų skaičiai buvo tiesiog nė motais.
Grybauskaitės karas su vadinamuoju valstybininkų klanu, kuris oligarchais laikytinas tiesiogine šio žodžio prasme – kaip mažumos valdžia, paliko už borto ne vieną ir ne penkis puikius savo sričių profesionalus. Vienas iš jų ne taip seniai nusižudė.
Rimtas prezidentūros šūvis, kurio padarinius – ir tikrai toli gražu ne vien teigiamus – jaučiame iki šiol, buvo ir politinių partijų finansavimo pakeitimai, padarę taip, kad valstybės biudžeto asignavimai taptų pagrindiniu partijų išlaikymo šaltiniu.
Grybauskaitė, reikia manyti, jautėsi ginanti partijas nuo tų visagalių nenaudėlių oligarchų. Neginčysiu: daliai visuomenės tai išties galėjo atrodyti aktualu ir veiksminga. Ir išties stambus privatus kapitalas per rinkimus nesėdėjo rankų sudėjęs, veikė gana įžūliai.
Tačiau, kaip ir daugeliu kitų atvejų, ten, kur galima buvo veikti subtiliai ir ieškoti protingo balanso tarp įvairių sprendimų, turėjusių ir neabejotinų pliusų, ir minusų, prezidentė turbūt vadovavosi komunizmo klasikais, kurių mintys skiepytos aukštojoje partinėje mokykloje.
Jos santykį su stambiuoju verslu, anksčiau svariai, tik gal gerokai per drastiškai įtakos atžvilgiu prisidėjusiu prie partijų finansavimo, apibūdina Lenino citata:
«Война не на жизнь, а на смерть богатым и прихлебателям, буржуазным интеллигентам… с ними надо расправляться…” („Kariausime mirtiną karą su turtingaisiais ir jų išlaikytiniais, buržuaziniais inteligentais… su jais reikia susidoroti.“)
Treptelėjo ponia savo autoritarine kojele, ir prasidėjo bolševikų mėgstami pokštai: laisvų susivienijimų suvalstybinimas; daugiapartinės sistemos suvaržymas dotacijų mechanizmais; gyvulių ūkio principas, kai prie pinigų prileidžiami tik „valstybingiausieji“; privataus kapitalo diskreditavimas, tarsi verslas būtų ne visuomenės dalis, o jos priešas.
Argumentai prieš valstybinį finansavimą
Vakarų šalyse buvo ne sykį atkreiptas dėmesys į partijų išlaikymo valstybės biudžeto asignavimais blogybes.
Vadinamojoje Neillo ataskaitoje pažymima, kad:
Mokesčių mokėtojai neturėtų finansiškai remti politinių partijų, jei nepritaria jų nuostatoms ir programoms. Tai gali lemti, kad bus palaikomos tik egzistuojančios partijos, o naujoms partijoms teks dėti išskirtines pastangas, kad taptų sistemos dalimi.
Valstybinis finansavimas gali vesti prie to, kad partijos faktiškai taps valstybės dalimi. Užuot atstovavusios visuomenės interesams valstybėje, jos atstovaus valstybės interesams visuomenėje.
Nassmacheris, savo ruožtu, atkreipia dėmesį į šiuos minusus:
Iš valstybės iždo finansuojamos partijos gali netekti savo nepriklausomumo. Valstybinio finansavimo paskirstymas gali būti neteisingas opozicinių partijų atžvilgiu. Be to, apklausos rodo, kad elektoratas nepalaiko subsidijų skyrimo partijoms.
Cassas-Zamora mato ir kitų problemų:
Valstybinis finansavimas neatstoja privataus finansavimo, ir jo efektyvumas kovojant su korupcija labai menkas (Lietuvoje tai jau su kaupu įrodyta); be to, jis malšina partijų tarpusavio konkurenciją ir lemia partinės sistemos osifikaciją.
Australijos Atstovų rūmų ir Senato bendrojo komiteto išvadose kartojamas jau minėtas argumentas dėl partijų priklausomybės nuo valstybės atsiradimo. Tai, savo ruožtu, gali lemti, jog bus mažiau paisoma eilinių partijos narių ir pilietinės visuomenės nuomonės.
Biudžeto asignavimų nustatymas ir paskirstymas gali būti neteisingas mažų, naujų arba opozicinių partijų atžvilgiu. Taip pat kartojamas Cassas-Zamoros osifikacijos argumentas ir Nassmacherio teiginys apie tai, kad rinkėjai nepalankiai žiūri į partijų subsidijavimą.
ACE enciklopedija pateikia dar vieną vertingą pastabą, iš dalies atliepiančią kai kurias jau minėtas mintis: valstybinis partijų finansavimas leidžia likti valdžioje toms pačioms politinėms jėgoms ir šitaip palaikyti stagnacinį status quo.
Išties sunku rasti aukso vidurį tarp visų išvardytų valstybės biudžeto pinigais išlaikomos partinės sistemos ydų ir privataus kapitalo įtakos rinkimų baigčiai problemų. Bet tai, kad aukso vidurį sunku rasti, nereiškia, kad jo nėra.
Manau, kad šia tema reikalinga diskusija, kurioje dalyvautų ir didžiosios politinės jėgos (suinteresuotos išlaikyti esamą padėtį), ir mažosios partijos, dėl šios padėties nukenčiančios, ir įvairių, o ne tų pačių pažiūrų ekspertai iš Lietuvos ir užsienio, ir pilietinių organizacijų, vietos bendruomenių, žiniasklaidos bei verslo atstovai.
Tokią tęstinę diskusiją, kuria būtų siekiama rasti minėtąjį aukso vidurį ir pakeisti dabartinio įstatymo lemiamą nuokrypį į partinės politikos suvalstybinimą ir elitizmą, galėtų inicijuoti Respublikos Prezidentas.
Nes dabar, kaip sakoma Neillo ataskaitoje, Lietuvos politinės partijos, užuot atstovavusios visuomenės interesams valstybėje, vis labiau atstovauja valstybės interesams visuomenėje.