Raimondas Imbrasas. Nejaugi nenusipelnėme geresnių kelių?

Yra viena sritis Lietuvoje, dėl kurios kiekvienais metais darosi vis labiau gėda. Buvo laikotarpis, kada lietuviai didžiavosi savo gerai išvystyta kelių infrastruktūra. Kaimynų latvių kelius pašiepdavome, o pravažiuoti Lenkiją kiekvienam vairuotojui buvo didelis iššūkis. Viskas radikaliai pasikeitė, Lenkija per paskutinį dešimtmetį į savo kelius investavo didžiules sumas. Latvija irgi stipriai pažengė į priekį. Lietuva – gerokai atsiliko. Šiandieninės Lietuvos kelių būklės net nėra ką lyginti su kaimyninių valstybių keliais. Pablogėjimas jaučiasi visuose lygiuose. Savivaldybių pagrindinės gatvės reikalauja remonto. Rajoninių ir regioninių kelių atskiri ruožai praktiškai netinkami eismui. Žvyruotų ruožų asfaltavimai beveik sustojo. Aš jau nekalbu apie avarinę tiltų, viadukų būklę, kelio ženklinimą ar saugaus eismo priemonių diegimą.

Magistraliniai keliai dar kažkiek sulaukia kelininkų dėmesio. Čia gelbėja Europos Sąjungos lėšos. Tačiau pinigų užtenka tik kai kurių magistralinių kelių atkarpoms suremontuoti, nors kai kuriuose ruožuose reikia kapitalinės rekonstrukcijos. Turbūt nereikia pasakoti, kokį vaidmenį keliai atlieka šalies ekonominiame, socialiniame gyvenimo augime, ypač kalbant apie Lietuvos regionus. Norint išlaikyti regionų ekonomiką, esamas darbo vietas bei paskatinti naujų investicijų atėjimą, gerai išvystytas kelių tinklas ir jo būklė yra viena iš svarbiausių sąlygų. Nėra asfaltuotų kelių, gerų privažiavimų, nebus ir gamyklos.

Ilgą laiką Lietuva save vadino tranzitine transporto valstybe. Tai buvo stipriai išvystyta sritis, kuri generavo daug darbo vietų bei dideles pajamas į valstybės biudžetą. Su dabartine, vis prastėjančia, kelių būkle mes sunkiai galime tarptautinėse rinkose toliau save pozicionuoti kaip tranzitinė transporto šalis. Tampame nustekenta provincija, o krovinių gabentojai greitai pasirinks patogesnius maršrutus.

Investicijos į kelių infrastruktūrą yra tiesioginė ekonomikos skatinimo priemonė, leidžianti valstybei sukurti darbo vietų, palaikyti vietinio verslo kraujotaką. Pagaliau, kodėl blogus kelius turi kęsti ir laužyti savo automobilius Lietuvos gyventojai. Pildami kurą jie valstybei sumoka didelius akcizo mokesčius. Ar jie nenusipelnė geresnių kelių savo miestuose, rajonuose ir visoje valstybėje? Akivaizdu, kad jau ilgą laiką mūsų valstybėje skiriamas finansavimas keliams netenkina net pačių minimaliausių poreikių. LR Susisiekimo ministerijos skaičiavimais, šiuo metu, norint sutvarkyti Lietuvos kelių infrastruktūrą, reikia 6,5 milijardo eurų. Tai labai didelė suma, susikaupusi per ištisą dešimtmetį. Prasčiausia situacija yra krašto ir rajoniniuose keliuose. Krašto keliams sutvarkyti reikia 2,09 milijardo eurų, rajoniniams keliams sutvarkyti – 3,2 milijardo eurų. Deja, šiais metais iš viso kelių sektoriui finansuoti buvo skirta tik 872 milijonai eurų. Kitais metais dar blogiau – projektuojama numatyti tik apie 700 milijonų eurų. Artėjame prie visiško fiasko, nes su tokiu finansavimo lygiu valstybė niekada nebus pajėgi iš esmės pagerinti kelių infrastruktūros. Bus gesinami tik didžiausi gaisrai, o kelių būklė tik dar labiau prastės.

Ką reikia padaryti, kad situacija Lietuvos keliuose iš esmės keistųsi? Reikia keleto dalykų. Politinės lyderystės ir didesnio lėšų sutelkimo. Reikia pripažinti, kad dabartinis susisiekimo ministras gal ir būtų neblogas Europos biurokratas, bet užimant svarbios ministerijos vadovo kėdę to nepakanka. Būsimam susisiekimo ministrui reikia turėti visuomeninį svorį ir politinį autoritetą tiek Vyriausybėje, tiek Seime. Jis privalo apginti savo kuruojamą sektorių ir pritraukti į jį daugiau resursų, čia tikrai yra kur padirbėti.

Pirma, kaip žinoma, Lietuvoje jau seniai veikia principas, kad žmonės ir verslas, pirkdami kurą, tuo pačiu sumoka akcizo mokesčius. Iš surenkamų mokesčių privalo būti finansuojama kelių priežiūra. Tik gal ne visi žino, kad jau penkiolika ar daugiau metų didesnė kuro akcizo dalis nukreipiama į bendrą biudžetą, o tikslingai keliams finansuoti yra skiriama tik mažiau negu pusė visos [surenkamo – red.] kuro akcizo sumos. Tai prieštarauja skaidraus biudžeto sudarymo principui ir yra tam tikra mokesčių mokėtojų apgavystė. Siekiant, kad kelių finansavimas augtų, reikia, kad palaipsniui būtų didinamas sumokamo kuro akcizo atskaitymas į kelių priežiūros programos fondą.

Antra, Lietuva kuo greičiau turi pereiti prie modernios elektroninės kelių apmokestinimo sistemos tranzitiniam ir krovininiam transportui. Tai padidintų pajamas už kelių naudojimą, kurias būtų galima tikslingai paskirstyti kelių būklės atstatymui.

Trečia, Lietuva, palyginti su kitomis Europos Sąjungos valstybėmis, beveik nepritraukia privačių bankų, fondų investicijų į naujų kelių, viadukų, tiltų statybą. Būtent dabar, kada palūkanų normos ima mažėti, yra pats patogiausias metas tai padaryti. Šiam kelių finansavimo būdui vystyti puikiai tinka viešosios-privačios partnerystės arba koncesijos instrumentai.

Naujai susirinkęs Seimas bei suformuota Vyriausybė Lietuvos kelių atgimimą privalo įvardyti prioritetiniu veiklos uždaviniu. Nesiėmus ryžtingų sprendimų, Lietuva taps nepravažiuojamų kelių ir griūvančių tiltų šalimi.