V. Kernagis. Lietuvos kultūros eksportas: yra kur tobulėti

Didžioji dalis į Lietuvos švietimo, ūkio ar užsienio politikos sritis atėjusių dirbti specialistų patvirtina seniai žinomą faktą – dauguma Lietuvos viešojo sektoriaus sričių neturi aiškios strategijos. Tą pati tenka liudyti ir dirbant su Lietuvos kultūros politikos klausimais. Nesimato strateginių valstybinių kultūros politikos gairių, tikslų iškomunikavimo, prioritetų įvardijimo, atsakymo į klausimus: ko konkrečiai siekiame? Kaip to sieksime? Kokių rezultatų tikimės?

Kur einame? Ko siekiame?

Viena iš sudedamųjų kultūros politikos dalių, iš dalies susijusių ir su Lietuvos užsienio politikos prioritetais, yra kultūros eksportas. Tokioms mažoms šalims kaip Lietuvai tai itin svarbus kultūros politikos komponentas, siekiant pristatyti mūsų šalį užsienio valstybėse, auginant kultūros tarptautiškumą, ieškant įvairiausių Lietuvai naudingų kontaktų (tiesa, nebūtinai vien kultūrinių).

Nors didžioji dalis su muzika, teatru ar vaizduojamaisiais menais dirbančių žmonių teigia, jog eksportuoti jų sukurtą produktą ar projektą nėra lengva, tačiau susitikus su Kultūros viceministru Audroniu Imbrasu susidarė įspūdis, jog ministras arba nesupranta šioje srityje egzistuojančių problemų, arba gyvena alternatyvioje realybėje. Požiūris „viskas gerai, bet trūksta pinigų“ nėra toks, kokiu turėtų vadovautis viceministras, jeigu jam nuoširdžiai rūpi Lietuvos kultūros pristatymas užsienyje bei mūsų šalies vardo reputacijos auginimas.

Tokie viceministro pareiškimai patvirtina faktą, jog Lietuvoje vis dar neegzistuoja sisteminis kultūros eksporto svarbos supratimas.

Kultūra kaip švelnioji galia

Nacionalinės kultūros eksportavimas į užsienio rinkas pirmiausia yra švelniosios galios įrankis, t. y. teigiamo įspūdžio apie savo šalį kūrimas. Ši švelnioji galia prisideda ne vien prie eksportuojančios šalies kultūros vardo garsinimo, tačiau ir prie kitų politikos sričių — ekonomikos plėtros, užsienio reikalų, socialinių reikalų ar kitų politikos sričių pasisekimo.

Dažnai kalbame apie Rusijos siekį įtraukti Lietuvą į jų įtakos zoną per ekonominius įsipareigojimus, socialinius ryšius. Šiandien, kai diplomatinis dialogas su Rusija beveik nevyksta, o ekonominis bendradarbiavimas yra visiškai formalus, Rusija siekia, kad kaimyninėse valstybėse (tuo tarpu ir Lietuvoje) būtų kuo daugiau rusiškos kultūros, nes jie supranta, jog kultūra yra švelniosios galios įrankis.

Atsiribojant nuo Rusijos pavyzdžio reikia suprasti, jog kultūros tarptautiškumas pirmiausia yra geriausias tobulėjimo šaltinis nacionalinei kultūrai. Į tarptautiškumą nukreiptos veiklos padeda atitikti skirtingas kultūros ir meno sričių tendencijas, leidžia nacionaliniam kultūros laukui atsinaujinti. Ekonominėje srityje kultūros eksportas prisideda prie potencialių investicijų importavimo ir eksportavimo galimybių, atsiranda plėtros šansai, pritraukiami turistų srautai.

Socialiniame sektoriuje eksportuojama kultūra leidžia visuomenės atvirumą kultūrų įvairovei, padeda spręsti įsisenėjusias tautines įtampas, pavyzdžiui, susijusias su etninių mažumų integracija. Viešojoje diplomatijoje kultūros tarptautiškumas stiprina tarpkultūrinį dialogą, netiesiogiai vykdo strateginius valstybės užsienio politikos tikslus.

Taigi kultūros eksporto svarba yra akivaizdi ir atnešanti apčiuopiamų rezultatų. Tuo labiau kai mes turime menininkų, projektų ir kultūrinių produktų, kurie yra aukščiausio lygio ir galėtų sulaukti tarptautinio pripažinimo.

Prioritetų nebuvimas: kur ir kodėl eksportuojame?

Kad ir koks svarbus bendroje kultūros politikoje yra jos eksportavimas, po susitikimų su kultūros sektoriuje dirbančiais žmonėmis galiu patvirtini – pasigendama eksportavimo prioritetų, strategijos, gairių ir valstybės institucijų lyderystės. Prie Kultūros ministerijos veikiančios organizacijos, tarybos ir institutai skatina bei remia Lietuvos menininkų, ansamblių, orkestrų gastroles užsienyje, tačiau tai vyksta padrikai, nenustatant prioritetinių krypčių.

Viena iš geriausių sėkmingos kultūros tarptautiškumo politikos pavyzdžių yra Danija, kurios kultūros tarptautiškumo politikos tikslai buvo nustatyti dar 2010 m. paskelbtoje strategijoje ir iki 2016 m. išliko nepakitę. Danija šešis metus nuosekliai investavo į kultūros eksportą tikslia geografine kryptimi – netolimame užsienyje – su konkrečiais ilgalaikiais projektais, o ne vieno koncerto ar renginio gastroliavimais. Visi šie projektai buvo vykdomi atsižvelgiant į strategijoje įvardintą danų kultūros eksporto tikslą – nacionalinio meno ir kultūros atsinaujinimą ir vystymą.

Lietuvos atveju neįmanoma argumentuoti eksporto politikos prioritetų, nes nėra įvardinti tokios politikos tikslai. Ką jau kalbėti apie geografinį eksporto politikos orientyrą, kai be dvylikoje valstybių esančio kultūros atašė tinklo, eksportavimo kryptį apsprendžia tik kultūros lauko paklausa, o ne strateginiai dokumentai, kurie, mano galva, turėtų būti suderinami tiek tarp Kultūros ir Užsienio reikalų ministerijų, tiek galbūt tarp kitų už Lietuvos įvaizdį svetur atsakingų institucijų atstovų.

„Mažųjų“ padėtis

Valstybė, nors ir be aiškios sistemos, tačiau gana gausiai remia didžiuosius ir pagrindinius orkestrus ansamblius bei grupes, važiuojančias į užsienį atlikti pasirodymus ar koncertuoti. Vis dėlto, ką pasakoja dažnas ne didelio žinomumo bei ne ypatingų finansinių pajėgumų menininko vadybininkas, jog jiems išvažiuoti į užsienį pristatyti savo produktą ir brandą yra nepaprastai sudėtinga.

Dėl didžiulio darbo kiekio, labai ribotų resursų, kontaktų nebuvimo, mažo arba jokio valstybinio finansavimo „mažiesiems“ menininkams yra praktiškai neįmanoma reguliariai eksportuoti produktus į užsienio kultūrines rinkas. O kontaktų suradimą beveik kiekvienas menininkas ar vadybininkas įvardija kaip svarbiausią problemą, neleidžiančią vystyti bendradarbiavimo su užsienio rinkomis.

Ką daryti?

Svarbiausia aiškiai artikuliuoti kultūros eksporto tikslus – ministerijos strateginiame veiklos plane išdėstyti kultūros tarptautiškumo tikslus, koordinavimą. Didelis žingsnis efektyvesnio koordinavimo link būtų žengtas, jeigu kultūros atašė tinklo valdymas būtų deleguotas gerai veikiančiam Lietuvos kultūros institutui. Tai įvykdžius didėtų atašatų atskaitingumas, vyktų konstruktyvesnė komunikacija tarp numatytų tikslų ir priemonių jų siekimui, ką tiesiogiai derintų Kultūros institutas su kultūros atašė konkrečioje valstybėje.

Daugeliu Vakarų Europos valstybių pavyzdžiu siūlyčiau kultūros tarptautiškumo tikslus skleisti atskiruose, kartu su Užsienio reikalų bei Ūkio ministerijomis rengiamuose dokumentuose, kur būtų numatomas harmoningas ryšys tarp kultūrinių, diplomatinių ir ekonominių tikslų konkrečioje valstybėje.

Antra, reikia pasirūpinanti finansiškai nepajėgiais menininkais, kurie neturi galimybių savo kūrybos pristatyti užsienyje. Ministerijos ar Kultūros instituto lygmeniu (tai – politinio ir finansinio paskaičiavimo klausimas) padėti menininkams užmegzti kontaktus tarptautinėse rinkose su potencialiais mūsų menininkų kūrybos importuotojais.

Žinoma, su kultūros eksportu susijusių probleminių klausimų yra ir daugiau, tačiau šie pagrindiniai sprendimo būdai galėtų būti vieni pirmųjų žingsnių siekiant strategiškesnio ir efektyvesnio Lietuvos kultūros tarptautiškumo.

Kodėl išvis verta ne tik kalbėti, tačiau ir siekti našesnio mūsų kultūros eksporto?

Pirma, nustokime savęs gailėtis. Mes tikrai turime, ką parodyti. Donelaičio „Metus“ skaito Japonijoje, o Oskaro Koršunovo spektaklis „Meistras ir Margarita“ užsienyje rodytas daugiau nei 20 kartų — visa tai yra nuostabu ir sveikintina. Tačiau jeigu tarptautinėje kultūrinėje erdvėje dar pavyktų pristatyti pavienius, užsienio rinkoms kol kas nežinomus lietuvių atlikėjus ir menininkus, tikiu, susilauktume ausis glostančių komentarų. Mažoms šalims per brangu kurti tik vidaus rinkai, todėl turime rodyti save pasauliui, ir taip būti pamatyti bei išgirsti.