Vaida Pranarauskaitė. Įtraukusis ugdymas: pažvelkime plačiau

Artėjant mokslo metų pradžiai, suaktyvėjo diskusijos dėl įtraukiojo ugdymo. Randasi vis daugiau pesimizmo, skverbiasi įtraukiojo ugdymo krizės grėsmė... Pažvelkime į situaciją iš kelių perspektyvų, pasklaidykime dokumentus, pasidalinkime mintimis ir ateities įžvalgomis.

KAS yra KAS?

Švietimo įstatymas įtraukties principu Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos ir koalicijos partnerių iniciatyva buvo papildytas Seimo 2020 m. birželio 30 d. nutarimu.

Įtrauktis – švietimo sistema sudaro sąlygas kiekvienam asmeniui ugdytis, plėtoti savo galias ir gebėjimus, gauti reikiamą pagalbą, patirti sėkmę mokantis, socialinėje, kultūrinėje ir (ar) kitose veiklose ir būti nediskriminuojamam dėl ugdymosi poreikių įvairovės ir (ar) švietimo pagalbos reikmės.

Įtraukties principas yra teisinis pagrindas atliepti specialiuosius ugdymo poreikius (toliau SUP). Pasak leidinio „Lietuva. Švietimas šalyje ir regionuose, 2024“, švietimo pagalbos poreikio tenkinimas ikimokykliniame, priešmokykliniame ir bendrajame ugdyme gerėja: nustatyti SUP poreikiai tenkinti 74,4 proc. apimtimi 2019 m., 81,1 proc. – 2023 m. Deja, išlieka klausimas, kokiai daliai vaikų SUP dar nenustatyti.

Specialieji ugdymosi poreikiai – pagalbos ir paslaugų ugdymo procese reikmė, atsirandanti dėl išskirtinių asmens gabumų, įgimtų ar įgytų sutrikimų, nepalankių aplinkos veiksnių.

Įtraukusis ugdymas apima platų spektrą poreikių ir neturėtų būti siejamas tik su mokymosi sunkumų ar negalią turinčiais mokiniais. Į švietimo sistemą ateina turintieji skirtingų gabumų, kuriuos svarbu laiku atpažinti ir lavinti. Dažnu atveju dėl iš anksto nenuspėjamų priežasčių (migracijos, karinių konfliktų, religinių įsitikinimų ir kt.) kyla nelygybės ir atskirties rizikų. Tai vis nauji iššūkiai įtraukiajam ugdymui.

Kas naujo Europoje?

Europos specialiųjų poreikių ir įtraukiojo ugdymo agentūra 2022 m. paskelbė atnaujintą poziciją. Jos svarbiausios nuostatos aktualios ir Lietuvai:

• švietimas – viena iš pagrindinių žmogaus teisių, kurią gali užtikrinti mūsų visų pasirengimas pasirūpinti kitais ir kitokiais;

• ugdymo metodai turėtų užtikrinti visų besimokančiųjų įtrauktį, kiekvienam suteikti galimybę dalyvauti procese;

• sutelkiant dėmesį į mokinių įvairovę, svarbus yra lankstus finansavimas ir teisingas išteklių paskirstymas mokykloms ir bendruomenėms;

• įtraukties įgyvendinimas – kompleksinė problema, todėl būtina visų suinteresuotųjų šalių partnerystė ir bendradarbiavimas;

• visiems švietimo sistemos dalyviams reikia įvairiapusės informacijos ir supratimo apie įtraukųjį ugdymą.

Viskas arba nieko?

Įtraukiojo ugdymo kontekste dažniausiai minimos šios problemos:

• trūksta švietimo pagalbos specialistų, o mokytojai nepasirengę dirbti su SUP vaikais;

• mokyklų aplinka nepritaikyta SUP mokiniams;

• ugdymo turinys, įskaitant pasiekimų vertinimą, nepritaikytas skirtingiems poreikiams;

• SUP mokiniai trukdys kitiems bendraklasiams pasiekti akademinių rezultatų, netinkamai elgsis.

Pagaliau – kraštutiniai požiūriai: „kol nepasirengta, nereikia pradėti“ arba „tik čia ir dabar!“

Kalbant apie švietimo darbuotojus, reikėtų skirti asmenis, teikiančius specialią pedagoginę pagalbą ir specialiąją pagalbą (Švietimo įstatymas, 21 str.). Pastarąją teikia mokinio padėjėjas, siekiantis SUP mokiniui, konkrečiam vaikui, padėti įsitraukti į mokymąsi ir kasdienę veiklą. Mokytojo padėjėjo funkcijos platesnės – jis padeda mokytojui organizuoti ugdymo procesą visiems klasės mokiniams. O specialią pedagoginę pagalbą teikia specialieji pedagogai, logopedai, tiflopedagogai, surdopedagogai, kurie yra įgiję aukštąjį universitetinį išsilavinimą.

Leidinio „Lietuva. Švietimas šalyje ir regionuose, 2024“ duomenimis, mokytojo padėjėjų skaičius šalies bendrojo ugdymo mokyklose per 2020–2023 m. laikotarpį padvigubėjo ir mieste, ir kaime: 2020 m. – 2259; 2023 m. – 4597.

Švietimo pagalbos darbuotojų skaičių „išauginti“ yra santykinai lengviau nei specialiųjų pedagogų. Jų parengimas universitetuose nėra vien studijų programų finansavimo ar skatinamųjų stipendijų klausimas. Stojimui į atitinkamas studijas ir tolesnei profesinei veiklai yra svarbus pretendentų racionalus, patikima informacija grindžiamas apsisprendimas, asmeninės savybės ir socialiniai gebėjimai.

Ar pakankamai apie tai kalbasi suinteresuotosios šalys: abiturientai, aukštųjų mokyklų atstovai, aktualių patirčių turinčios nevyriausybinės organizacijos?

Mokyklose vis dažniau diegiami universalaus dizaino principai – aplinkos pritaikymas veiklai, neišskiriant konkrečių SUP ar kitų grupių. 2023 m. parengtos „Universalaus dizaino mokymuisi gairės“, kuriose atrasime naudingų sprendimų. Čia pirmumą įgyja finansavimo klausimas, todėl labai svarbus savivaldybės administracijos supratimas.

Ar savivaldybė ir mokyklos bendruomenė yra įtraukiojo ugdymo partnerės, pritaikant mokymosi aplinkas?

Įtraukiajam ugdymui nepakanka vien pritaikytos fizinės aplinkos. SUP yra būdinga didžiulė įvairovė – tai vaikai, turintys skirtingų negalių, sutrikimų, mokymosi sunkumų. Analogiški SUP gali skirtis savo raiška – nuo nedidelių ir vidutinių iki didelių ar labai didelių. Todėl formuojamos skirtingų tipų bendruomenės: bendrosios klasės (visiška integracija), specialiosios ir lavinamosios klasės (dalinė integracija), specialiosios mokyklos ir ugdymo centrai.

Priklausomai nuo SUP pobūdžio ir raiškos intensyvumo, ugdymo turinio pritaikymas yra skirtingas. Priminsime, kad ugdymo turinys yra kur kas plačiau suprantamas nei tiesiog mokymosi turinys (temos ir apimtis). Ugdymas apima sudėtingą, kompleksišką mokytojų ir jų partnerių veiklą.

Ugdymas – dvasinių, intelektinių, fizinių asmens galių auginimas bendraujant ir mokant.

Ugdymo turinį sudaro tai, ko mokoma ir mokomasi, kaip mokoma ir mokomasi, kaip vertinama mokinių pažanga ir pasiekimai, kokios mokymo ir mokymosi priemonės naudojamos.

Atnaujinant bendrąsias programas, 2023 m. parengtos ir rekomendacijos dėl jų pritaikymo SUP (įskaitant intelekto sutrikimus) turintiems mokiniams.

Ar tokių rekomendacijų pakanka? Kaip praktikoje mokytojai formuoja / pritaiko ugdymo turinį?

2023 m. patvirtintas Mokytojų ir pagalbos mokiniui specialistų kompetencijų aprašas. Jame pažymėtos kompetencijos, aktualios holistiškai ugdant asmenybę nuolatinės kaitos ir neapibrėžtumo sąlygomis. Apraše išskirtos keturios pedagogų kompetencijų sritys: profesinės elgsenos, kognityvinė, veikimo kartu ir emocinė-motyvacinė. Ar turime inovatyvių kvalifikacijos tobulinimo ir studijų programų, grindžiamų įtraukties filosofija ir metodologija?

Jei negalima iškart pasiruošti visiems atvejams, gal pasirinkime tinkamus kelrodžius ir pradėkime? Antraip vis iš naujo taikysimės į nuo mūsų vis tolstantį taikinį.

Kur toliau? Juo giliau į mišką...

2023 m. pradėjo veiklą Lietuvos įtraukties švietime centras, kurio paskirtis – padėti švietimo bendruomenei įgyvendinti įtraukiojo ugdymo kultūrą ir praktiką. Veikla apima mokslinius tyrimus, konsultacijas, kvalifikacijos tobulinimą, metodinę pagalbą.

Centro užmojai nuteikia optimistiškai. Tačiau neleidžia atsipalaiduoti Europos nuostata: „įtraukusis ugdymas ir teisingumas turėtų būti vertinami ne kaip atskira strategija, o kaip principai, kuriais grindžiama visa nacionalinė politika.“ Įtraukties problemų negali išspręsti vien šios specializacijos darbuotojai.

Įtraukties principas reiškia, kad jo įgyvendinimu čia ir dabar turėtume rūpintis mes visi – tėvai, pedagogai, mokslininkai ir valstybės tarnautojai. Ryškėja visuomenės informavimo ir sąmoningumo svarba. Aiškinkimės įtraukiojo ugdymo subtilybes, pasikviesdami visas suinteresuotas šalis. Tik tada pamatysime išsamų paveikslą, kuris padės priimti kiekvieną ir solidariai susitarti dėl veiksmų. O veiksmų kryptis jau galime įžvelgti tekste suformuluotuose klausimuose.

Derėtų prisiminti subsidiarumo principą, teigiantį, kad aukštesnio lygio organizacijos neturi kištis į žemesnio lygio organizacijos veiklą, bet jai padėti. Suteikime daugiau laisvės ir erdvės lankstumui visiems – kiekvienam pedagogui, mokyklos vadovui, savivaldybės merui. Jie geriausiai išmano savo veiklos barą ir, pasitarę su partneriais, atras optimalų sprendimą. Jie geriausiai žinos, kokios sąlygos ir aplinka bus geriausia kiekvienam vaikui, atras įtaigų, jautrų žodį visų vaikų tėvams. Pasitikėkime!

Štai ir pasiekėme svarbiausią pokyčių kelrodį. Dokumentų preambulėse dažnai matome formuluotes apie vaiko interesų pirmumą, į vaiką orientuotą ugdymą. Kiekvieno vaiko gerovė, jo jausena bendruomenėje ir maksimali galimybių plėtotė turėtų būti svarbiausias kriterijus, planuojant ir įgyvendinant švietimo pokyčius.