Į Venerą žiūrint plika akimi, tai yra nuostabus dangaus objektas, savo ryškumu pralenkiantis visus kitus šviesius kūnus, išskyrus, žinoma, Saulę ir Mėnulį. Būtent dėl šios priežasties romėnai šią planetą tapatindavo su meilės ir grožio deive Venera, graikai su Afrodite, o baltai su Saulės dukromis Aušrine arba Vakare. Bet žvilgtelėjus į Venerą anapus jos debesų ši planeta toli gražu nespinduliuoja meile žmogui, nes anglies dvideginio atmosfera, sieros rūgšties lašelių debesys ir nepakeliamas karštis yra visiškai netinkami veiksniai žmogaus gyvybei.
Truputis faktų apie Venerą
- Venera pagal atstumą yra antra nuo Saulės skriejanti planeta.
- Ši planeta yra beveik tokio pat dydžio, kaip ir Žemė. Jos masė yra artima Žemės masei.
- Venera, kaip ir Žemė, turi tankų atmosferos sluoksnį. Veneros atmosferos sluoksnis toks debesuotas ir tankus, kad žiūrint į planetą iš 30 km aukščio nematyti jos paviršiaus.
- Veneros sukimosi aplink savo ašį periodas lygus 243 Žemės paroms ir jis yra ilgesnis už apskriejimo aplink Saulę periodą, kuris yra 224,7 paros. Dėl šios priežasties Veneros para trunka ilgiau nei jos metai.
- Dauguma Saulės sistemos planetų aplink savo ašį skrieja kryptimi iš vakarų į rytus, Venera aplink savo ašį sukasi priešinga kryptimi – iš rytų į vakarus. Dėl šios priežasties esant Veneroje atrodytų, jog Saulė pateka vakaruose, o leidžiasi rytuose.
Kas slypi anapus Veneros debesų
Ilgą laiko tarpą apie Veneros planetą buvo turima labai mažai informacijos, nes stebint ją teleskopu iš Žemės dėl storo jos paviršių degiančio debesų sluoknsio nebuvo galima įžiūrėti planetos paviršiaus. Situacija pasikeitė tik 8-ame dešimtmetyje, kai ant Veneros paviršiaus pavyko nusileisti dviems TSRS siųstiems zonadams „Venera-9“ ir „Venera-10“. Šie zondai Veneros paviršiuje padarė keletą fotografijų ir atsiuntė jas į Žemę. Iš atsiųstų fotografijų paaiškėjo, kad planetos paviršius yra nusėtas 1 metro skersmens uolų luitais bei planetoje esantis apšvietimas yra toks pat kaip apsiniaukusią vasaros dieną Žemėje. Ant planetos paviršiaus nusileidusiems zondams taip pat pavyko užfiksuoti 485 laipsnių pagal Celcijų temperatūrą bei 90 kartų didesnį slėgį negu Žemėje. Kiek vėliau į Venerą nusileidusiam zondui „Venera-12“ pavyko užfiksuoti žaibo blyksnį ir įrašyti perkūnijos griausmą.
Vėliau į Venerą buvo pasiųsta dar keletas misijų. Tarp jų žymesnės: „Vega-1“, „Vega-2“, „Magellan“ ir „Venus Express“. Iš šių ir kitų zondų gautų duomenų paaiškėjo, kad Veneroje yra veikiančių ugnikalnių, paviršius nusėtas daugybės smūginių kraterių, Venera turi labai silpną magnetinį lauką, planetos paviršiuje vyrauja silpni, o aukštai atmosferoje stiprūs vėjai. Taip pat nustatyta, kad planetos atmosferoje yra ozono sluoksnis. 2016-ais metais NASA paskelbė apie naują būsima misiją Į Venerą, kurios tikslas yra į planetos paviršių nusiųsti veneraeigį, kuris būtų valdomas centrinio kompiuterio ir varomas vėjo energija. Viliamasi, kad šios misijos dėka būtų surinkta dar daugiau mokslininkus dominančios informacijos.
Kaip pamatyti Venerą
Norint iš Žemės plika akimi pamatyti Venerą reikėtų turėti omenyje, kad ši planeta aplink Saulę skrieja arčiau jos negu mūsų Žemė. Pagal atstumą ji yra antra nuo Saulės, Žemė – trečia. Kai Venera yra tarp mūsų ir Saulės, tai vadinama jos jaunantimi. Jaunaties fazėje ši planeta yra nematoma. Kai Venera besisukdama aplink Saulę mūsų atžvilgiu yra jos dešinėje, jos fazė pereina į priešpilnį. Venerai nuskriejus anapus Saulės, planeta pereina į pilnaties fazę. Toliau prieš laikrodžio rodyklę besisukdama Venera pereina į paskutinę savo fazę – delčią. Žiūrint iš Žemės, Venera yra ryškiausia būdama priešpilnio ir delčios fazėse bei savo ryškumo maksimumą pasiekia du kartus paroje – prieš pat saulėtekį ir tuoj pat po saulėlydžio. Būtent tuomet šią planetą galima nesunkiai pamatyti ir atpažinti, nes danguje be jos, Marso ir kartais pasirodančio Mėnulio šviesių objektų nėra.
Aušrinė ir Vakarė
Kai kurios senovinės kultūros, tarp jų ir baltai, rytais ir vakarais patekančią Veneros planetą laikė dviem skirtingais dangaus kūnais – Aušrine ir Vakare. Tik VI a. pr. Kr. Pitagoras stebėdamas šios planetos judėjimą nustatė, kad tai tas pats kūnas. Kiek tiksliai amžių, o galbūt tūkstantmečių truko, kol šie Pitagoro atrasti duomenys pasiekė baltų kultūros ausį ir ar XIII a. karalius Mindaugas žiūrėdamas į dangų Venerą jau suvokė kaip vieną kūną, yra du klausimai, į kuriuos, deja, tikslaus atsakymo nėra. Tačiau, kad ir kaip ten bebūtų, šiuo metu daugelis astronomų sutinka, kad Venera iš tikrųjų yra viena iš mūsų žvaigždės Saulės sistemos planetų dukterų, o sąvokos Aušrinė ir Vakarė – taiklūs, šios planetos ryškumo maksimumus nusakantys pavadinimai.