Viską gavome, kaip sugalvoję, ir net greičiau. Policija kalba lietuviškai, tiesa, dabar nebekalba taksistai, statybininkai ir intymiosios masažistės, nes suvažiavo iš Ukrainos ir Moldovos. Bet tai nesvarbu.
Esmė yra ta, kad svajonės išsipildė, gal todėl, kad nedaug jų turėjome. Namą su pievele nusipirkti nėra baisiai didelis gudrumas (neturi – reiškia, nenori). Automobilių net per daug. Parduotuvės nuostabios ir tvarkomos geriau nei visos valstybės įstaigos kartu paėmus.
Ir todėl mums reikėjo svajonės. Ypač vyrams, nes viską jau turi ir dar daugiau, o gražios ir protingos žmonos kiekvienam nepažadėsi.
Ir tada lietuvio nacionaline svajone, tikslu ir troškimu tapo mėsos kepimas lauke ant žarijų.
Tai, iš esmės, irgi Amerikos svajonė ir amerikietiška idėja, o lietuviams daug kas patinka, kas iš Amerikos (krepšinis, automobiliai, didelės valdos su pievelėm, kurioms šienauti reikia traktoriaus).
Neatsitiktinai lietuviai, nebodami kalbininkų, vadina mėsos kepimą lauke tiesiog barbekiu (angliškai „barbecue“) arba net amerikietišku sutrumpinimu BBQ, nors Q raidės, kaip žinia, Lietuvoje nėra. Jas reikia importuoti. Daugiau nei pusė visų Lietuvoje suvartojamų raidžių „Q“ yra sunaudojama žodžiui BBQ.
Taip, mėsos kepimas ant žarijų lauke yra mūsų amerikietiškų genų išraiška (o mes, lietuviai, širdyje esame amerikiečiai), nors patys amerikiečiai žodį pasiėmė iš ispaniško „barbacoa“, bet tai nieko baisaus. Visi JAV pietvakariai kažkada pirmieji buvo kolonizuoti ispanų. Nuo Teksaso, labiausiai mėsą kepančios valstijos, iki Kalifornijos, viskas ir taip vadinasi ispaniškai: San Antonio, El Paso, Santa Maria, San Luis Obispo, Los Angeles, San Pedro, San Francisco, Santa Clarita ir Santa Monica – vis tie ispanai. Barbekiu yra Amerikos laukinių vakarų atgarsis mūsų sodybose prie ežerų.
Lietuviams mėsos kepimas taip pat yra artimas, nes mes, kaip kaubojai, žinome, kad už mėsą geresnio maisto nėra. Daržovės yra tai, kuo pasirūpina moterys, kad vyrai vien mėsos nerytų. Tada mes, vyrai, suvalgome šiek tiek agurko ar salotos, iš mandagumo. Dar beliko, kaip amerikiečiams, skanauti virtą kukurūzo burbuolę su sviestu ir druska. Tai, kol kas dar vyksta nepakankamai dažnai, tačiau kukurūzai, patiekiami prie keptos mėsos, bus naujoji lietuviška svajonė ir siekis.
Mes Lietuvoje mokame skaniai marinuoti ir įtrinti mėsą įvairiais prieskonių mišiniais, o padažus kuo toliau, tuo labiau, renkamės amerikietiško skonio. Išeina į praeitį rūgštūs sovietinio paveldo pomidorų padažai: lietuviai ir čia tapo amerikiečiais. Vyną Lietuvoje mes labiausiai vertiname tirštą ir saldoką, iš „Primitivo“ vynuogių (arba iš tos pačios vynuogės, vadinamos Amerikoje „Zinfandel“, taip ir padažai dabar labiausiai mėgstami barbekiu stiliaus, tai yra, su šiek tiek acto rūgštelės ir daug daug saldumo iš cukrašvendrių cukraus, kukurūzų cukraus sirupo ir tamsios, tirštos melasos, kuri skonio intensyvumu smogia į maisto receptorius.
Pasimaivę ir pakalbėję, kad amerikietiški cukriniai gėrimai yra nesąmonė, lietuviai pripažino, kad rudas ir lipnus kolos gėrimas yra puiki sudėtinė marinato dalis, ypač, kai kepama vištiena. Kai vištienos šlaunelės prieš kepant ant švelnios kaitros išmarinuojamos koloje, sumaišytoje su medumi arba klevu sirupu, niekas iš valgytojų nesiskundžia ir prašo dar.
Mes įpratome rūpintis ir dūmais: anksčiau, kai gyvenau Britanijoje ir kepdavau sode mėsą, mano svečiai iš Lietuvos stebėjosi, kai naudoju specialiai pirktas brangias skiedras iš senų kukurūzinio visko (burbono) statinių, persisunkusių specifiniu kvapu. Tas skiedras naudojau kvapniems dūmams išgauti, ir lietuviams atrodė, kad 70 litų mokėti už maišelį skiedrų buvo beprotybė, o dabar visi, kas netingi, barsto kvapniąsias skiedras ir neįsivaizduoja, kad gali būti kitaip. Už tokią laisvę aš kovojau, kai buvau jaunas. Už kvapniuosius dūmus.
Juo labiau, kad, ačiū Dievui, bekvapės dujinės kepsninės neprigijo ir nežada prigyti: ne tam mes tūkstantį metų kūrėme Lietuvą, kad negalėtume malkų prisirinkti mėsos kepimui. Dujos yra tiems, kas tingi. Nesakau, kad nesu pats kepęs ant dujų: anais metais, kai buvome Suomijoje išsinuomoję vilą nuosavoje saloje ežero viduryje, ten kepsninė buvo tik dujinė, bet geriau jau taip, negu visai nekepti. Kepdavom burgerius, dešreles ir bulves, suvyniotas į foliją, su trupučiu sviesto ir kapotu česnaku. Rašau dabar šitą, sėdėdamas baseine po žvaigždėmis vidurio Kalifornijos kalnuose, ir galvoju, kad pasiilgau šiaurės Europos. Bet gal tik trumpam.
Praėjo tie laikai, kai mes Lietuvoje įsivaizdavome kepimą ant žarijų kaip šašlyką („šašlą“) iš kietos kiaulienos sprandinės, išmarinuotos iki mirtino rūgštumo acto ir svogūnų mišinyje (kelias dienas, kad acto rūgštis sudraskytų viską, kas sudraskoma, kiaulienos mėsos plaušuose), ir pateiktą su kapotais pomidoriukais ir agurkais.
Dabar mes skiriame ir vertiname įvairias mėsos išpjovas, pažįstame jų riebalų sluoksnius (visai be riebalo kepti mėsą yra nusikaltimas skoniui; riebalai turi varvėti ant žarijų, liepsnoti ir kilti kvapiomis liepsnomis, kad kaimynams protas nuvažiuotų vien nuo kvapo), beliko pažinti jautienos papilvę („brisket“), kvapniausią ir sodriausią jaučio dalį, ir mes tikrai būsime atvykę į savo barbekiu aukštumas.
Mes jau įpratome ne tik pomidorus ir agurkus, bet ir avokadus, slyvas ir arbūzus patiekti prie keptos mėsos, ir tai nebūtų įsivaizduojama dar prieš dešimtmetį. Mes, lietuviai, nuėjome labai ilgą kelią, ir labai patobulėjome.
Ir dar lietuviams reikia iš naujo atrasti pagarbą dešrelėms: kiaulienos, kartais jautienos, ir net vištienos (šios skaniausios su obuolių uogiene). Jos yra vienas skaniausių dalykų, kepamų lauke: sproginėjančios riebalais – tam jas reikia prieš kepant subadyti aštriu peiliu arba šakute – ir beprotiškai kvepiančios, dailiai rudai apskrundančios.
Mus, lietuvius, kažkada taip traumavo sovietinės pieniškos dešrelės („sasyskos“), kad ligi šiol į kepamas dešreles žiūrime nepatikliai. Tuo metu italų arba amerikiečių stiliaus dešrelės, pagaliau, angliškos „bangers“ yra fantastiškas produktas, kai tik jos atsiras Lietuvos parduotuvėse su įvairiais priedais – obuoliais, kietaisiais ir puskiečiais sūriais, čederiu ir „Monterrey Jack“, su skamorca ir provolone, su halapos paprikomis ir habanerais, dūmų kvapu, romo skoniu ir juodojo cukrašvendrių cukraus skoniu, šventę laikysim pavykusia.
Anais metais gyvenome Los Andžele prie jūros, Cabrillo paplūdimio, ir kas vakarą kepdavome šukutes, krevetes ir dešreles paplūdimyje ant lauko grilio. Vieną kartą, tik susidėjus dešreles ant lėkštės, atskrido viena įžūli žuvėdra ir vieną pasivogė. Nuoskaudos nejaučiu (Kalifornijoje net žuvėdros man yra savos): papasakojau tik todėl, kad pabrėžčiau, kad net paukščiai supranta lauke keptų dešrelių vertę. Kada nors suprasime ir mes.