Psichologė psichoterapeutė, mindfulness terapijos mokytoja Milda Cibulskytė LOGIN konferencijoje kalbėjo apie visiems pažįstamą impulsą dirstelėti į telefoną ar kitą elektronikos prietaisą. Kartu konferencijos dalyvius ji skatino bent 20 minučių išbūti nepasižiūrėjus į rankoje daugelio laikomą įrenginį.
„Impulsas atsiranda, sukyla, pasiekia piką ir, jeigu nieko su juo nedarome, tiesiog nuslūgsta“, – sakė psichologė.
Anot pranešėjos, JAV atlikti tyrimai rodo, kad nuo 1965-ųjų iki 2003-iųjų prisidėjo vidutiniškai apie 270 valandų laisvo laiko per metus. Kita išsivysčiusių šalių statistika rodo, kad, nepaisant didžiulės pažangos, per 10-metį žmonės tapo nelaimingesni.
„Gyvename laisvės, technologijų, medicininės pažangos laikais, kai pasitenkinimą galima pasiekti tiesiog pirštu. Kiekvieno mūsų aplinkoje daug trigerių, kurie gali suteikti pasitenkinimą čia ir dabar. Tam, kad taptume laimingi, tų trigerių mums reikia vis daugiau ir daugiau, o tam, kad patirtume skausmą, reikia labai mažo sužeidimo. Šiais pažangos laikais mes tapome krištoliniai“, – tikino M. Cibulskytė.
Tam, kad eitume pažangos keliu, pasak mindfulness specialistės, mums reikia nuolat užduoti klausimus: „Ko neužtenka? Kas dabar yra negerai?“. Tokiu būdu mes įkrentame į vadinamą skurdo mąstymą, kur vis kažko maža, kalbėjo M. Cibulskytė.
„Skurdo mąstyme būti laimingu neįmanoma, nes laimė yra ten, kur gausos mąstymas. Taigi tam, kad eitume pažangos keliu, turime darytis nelaimingi. Bet ar tikrai? Nelaimingi daromės todėl, kad nebemokame išbūti su skausmu, emociniu diskomfortu. Šiais laikais itin populiarus „Only good vibes“ konceptas nėra įmanomas dėl to, kad mūsų smegenyse yra tokios sūpynės – ta smegenų dalis, kuri atsakinga už pasitenkinimą, vos gavusi kažkokį malonumą nusvyra į pozityvo pusę. Svertas mūsų smegenyse unikalus tuo, kad jis siekia išlaikyti pusiausvyrą – patyrę pasitenkinimą keliaujame į skausmo pusę“, – sakė ji.
Vis dėlto skausmo smegenys siekia išvengti, todėl, anot psichologės, žmogui reikia dar didesnio pasitenkinimo – dar vienos taurės burbulų, dar vienos spurgos, dar pusvalandžio instagrame. Siekiant to išvengti, M. Cibulskytė ragino visus išmokti priimti skausmą ir išbūti su juo, taip pat bandyti susigyventi su emociniu diskomfortu ir nebandyti iš jo išsinerti.
„Vos pajutus nuobodulį ar nerimą protas sako, kad anksčiau yra padėjusi spurga, taurė vyno arba pasižiūrėjimas į ekraną. Tad kodėl mūsų minutės ekranuose tendencingai auga? Sulindę į telefoną pasitenkinimą galime pasiekti lengviausiai. Landžiojame ten siekdami troškimo dopamino. Jis įtikina, kad mums aktualu tai, kas blizgu, kas greita, kas užburia ir lengvai įtraukia. Tokiu būdu mes atitolstame nuo to, kas iš tikrųjų aktualu“, – kalbėjo konferencijos pranešėja.
Ji akcentavo ir dažnai iškylančias situacijas darbe, kada tampa nebeaišku, ar esi pareigingas darbuotojas, ar probleminis interneto vartotojas.
„Iš vienos klientės išgirdau – „mano vadovė man parašė pusę 3 nakties. Reikėjo stabtelti ir padaryti pauzę, kad jai neatrašyčiau.“ Kartais nebeatskiriame, kur mūsų priklausomybę sukelia ir palaiko ta privalomybė, kuria mes tikime. Neva nuolat turime būti pasiekiami, nuolat atsakyti į žinutes. Kitas dalykas, skatinantis auginti tą minučių skaičių, yra jausmas, kad aš viską kontroliuoju. Jeigu yra darbo diena ir vis kapsi laiškai į elektroninį paštą, o aš juos visus tikrinu. Jausiuosi gerai, nes neva viską kontroliuoju. Vedami kontrolės jausmo lendame vis gilyn ir gilyn. Tad ką daryti, kad būtume sąmoningesni?“ – klausė M. Cibulskytė, tuoj pat pateikusi kelis veiksmingus pasiūlymus.
Jos teigimu, sumažinti naršymo laiką gali padėti sąmoningas savęs stebėjimas. Taip pat – išsipasakojimas garsiai sau arba kitam.
„Išsipasakodami, kad turime problemą, pirmą kartą įsisąmoniname realią situaciją. Trečias dalykas – sąmoningas įsipareigojimas, sąmoningas kliūčių sukūrimas sau neatlikti kažkokio veiksmo, tai taip pat gali užtikrinti nuosaikesnį vartojimą vėliau. O kas, jei viską išbandžiau, bet nepavyksta? Mokslas sako, kad kartais priežastis tikrai gali slypėti giliau. Tyrimai rodo, kad tam tikri asmenybės bruožai arba psichikos sutrikimai gali nulemti mūsų polinkį į priklausomybę nuo socialinių tinklų“, – kalbėjo psichologė.
Ekstravertai, anot M. Cibulskytės, socialinėje erdvėje ieško stimuliacijos, drovūs žmonės slepiasi nuo savo nerimo, kurį patiria realiame gyvenime, žmonės, turintys socialinį nerimą arba depresiją, bėga nuo savo sunkių jausmų, bet tai darydami tik sustiprina depresijos išreikštumą.
„Neurotiški žmonės dažniau renkasi bendravimą virtualiai, tokiu būdu jie linkę tapti labiau priklausomais nuo socialinių tinklų. Turintys stipriai išreikštą narcisizmo bruožą socialiniuose tinkluose ieško auditorijos, patiktukų, peržiūrų, – tikino pranešėja. – Vis dėlto, kiekvieną kartą, atsisakydami bereikšmio dirstelėjimo į ekraną, mes laimime tikro gyvenimo akimirkų. Bet nereikia tikėtis, kad imsime ir atsiskirsime nuo šiuolaikinio pasaulio. Turim pripažinti tą skaudžią realybę, kurioje gyvename ir išmokti siekti balanso tarp to, kur mus veda dopaminas ir tarp čia ir dabar.“
Visą pranešimą galite išgirsti ir išvysti vaizdo įraše.
