Galiausiai sugalvojau, kad galima pabandyti apie šią temą kalbėti svarstant, (1) kokią funkciją mūsų pokalbis atlieka, kokiu tikslu su vaiku kalbuosi ir (2) kokias pamatines žinutes norime perduoti, kokių idėjų kontekste norime, kad vaikas mąstytų apie šią temą?
Tad atsiloškim ir įsivaizduokim, kad gauname klausimą arba progą pakalbėti su vaiku apie šį klausimą. (Arba nesulaukiame ir patys sukuriame progą pasikalbėti!)
Pirmasis uždavinys: įlipti į vaiko batus. Ko klausia vaikas? Kaip mato vaikas? Kaip iš vaiko perspektyvos atrodo šis klausimas?
Turbūt yra maždaug taip: gyveno gyveno, gal ką buvo girdėjęs/-usi, gal visai nieko, bet vieną dieną ėmė ir į galvą kokiu nors pavidalu atėjo klausimas, kurio ašis – o kas tas seksas? Arba o kam tas seksas? Ima ir paklausia tokio klausimo suaugusio asmens, o ką daro suaugęs? Kaip pažiūri? Koks tonas? Kokia atmosfera? Ką sako? Kaip reaguoja į šį vaiko klausimą?
Laikausi nuostatos, kad šiose temose yra labai svarbus ne tik KĄ, bet ir KAIP momentas. Kitaip tariant, pokalbyje apie lytiškumą svarbu ne tik suteikti žinių, bet ir susieti su tam tikra atmosfera. Svarbu (su)kurti pasitikėjimo, atvirumo, jaukumo ir pozityvumo potyrį. O, vau, ačiū, kad paklausei, joo, hmm... Dar niekada nesu bandžiusi/-ęs atsakyti į šį klausimą, bet pabandysiu.
Tai nėra testas. Tai nėra patikrinimas. Tai ryšio, o ne atskirties didinimo momentas ir kartu tai – pokalbis, kuris gali nustatyti toną ateities pokalbiams. Ir galiausiai – tai pokalbiai, o ne pokalbis.
Siūlau tokią mantrą: tai MANO pokalbis su MANO vaiku.
Taigi, KĄ reikia pasakyti apie tą seksą vaikui? Galima labai daug, ir tuoj išskirsiu pagrindines žinutes. Bet prieš tai svarbu pabandyti įsivardyti, kokią funkciją ar net tiksliau – tikslą – mūsų pokalbis atlieka?
Jų gali būti pačių įvairiausių:
- tik plikai ir sausai atsakyti į klausimą (čia visada kyla grėsmė, kad bus labiau neatsakyta negu atsakyta, kitaip tariant, bus išsisukta nuo tikrojo atsakymo);
- susieti dialogą apie lytinius santykius su kokiomis nors vertybėmis ar kokia nors morale;
- susieti dialogą apie mylėjimąsi su malonumo dimensija (tai neturi kelti kančios!);
- akcentuoti reprodukcinių teisių kontekstą (laisvė pasirinkti, kada ir kiek noriu turėti vaikų);
- pabrėžti etiškos seksualinės elgsenos temą (pagarba, ribos, sutikimas seksui);
- aptarti, kad mylėtis gali ne tik skirtingos lyties, bet ir tos pačios lyties žmonės;
- duoti suprasti, kad čia „ne vaikų“ ar „dar ne dabar“ tema (šito nerekomenduoju!);
- papasakoti vaikui jo atsiradimo istoriją ir t.t. (šitą labai rekomenduoju!).
Kaip matome – milijonas funkcijų ir visos jos yra susijusios bei susiraizgiusios. Apie vieną kalbant išlenda kita ir taip be galo. Taip pat, nors mylėjimasis labai stipriai siejasi su ryšio, santykio – emocinės plotmės – tema, bet apie jį prabilus tuoj pat lenda ir vaikų atsiradimo tema. Tad „iš kur aš atsiradau“ tipo klausimai yra klausimo „o kas yra seksas“ draugėje. Ir atvirkščiai.
Čia dabar sustokime, nes įterpiu kelias minutes pamąstymui, koks konkrečiai mano (tavo?) tikslas, kalbantis su vaiku „kas yra seksas“ temomis? Galima grįžti prie aukščiau esančio sąrašiuko ir prie jo pamedituoti.
Labiausiai šioje temoje siūlyčiau atsipalaiduoti ir negalvoti, kad vienas kuris nors mūsų pokalbis su vaiku yra lemtingas. Svarbu fokusuotis į vaikui formuluojamų žinučių visumą.
O kokia ta visuma turi būti? Išrankiojau ir akcentuoju šiuos momentus:
- mylėjimasis – užaugusiųjų veiksmas (čia labiausiai skirta patiems suaugusiems nusiraminti, kad atviru pokalbiu tikrai tikrai nestumia vaiko į kokius nors seksualinius veiksmus).
- Dažniausiai žmonės mylisi dėl to, kad malonu ir taip du žmonės vienas kitam išreiškia meilę, artumą, pasitikėjimą ir pan.
- Mylėjimąsi svarbu aiškinti ne tik per žodžius „penis–makštis“. Svarbu paminėti, kad mylisi ir tos pačios lyties žmonės. Nes taip du žmonės vienas kitam išreiškia meilę, artumą, pasitikėjimą ir pan. Tad mylėdamiesi žmonės liečiasi, bučiuojasi, o skolinantis kolegės Linos terminologiją – mylintis susitinka lytiniai organai, privačios kūno vietos. (Nors aš pati esu didžiulė šalininkė kalbėti tikraisiais terminais ir propaguoju sampratą, kad tikslūs su lytiškumo temomis susiję žodžiai nėra kažkaip automatiškai kenksmingo vaikui. Net ir sekso srities. Vis dėlto norint vartoti eufemizmus, tegu – svarbiausia, kad apskritai kalbamės, o paraleliai retkarčiais svarbu prisiminti, kad vaikui reikia perimti ir tikslų/etišką žodyną.)
- Vieniems žmonėms mylėjimasis labai svarbu – kitiems visai nesvarbu. Skirtingi žmonės skirtingai jį patiria. (Sąmoningai kontrastuojame su kultūriniu įtikėjimu, kad visiems baisiai ir visada reikia sekso.)
- Nors tai gali būti labai malonus veiksmas, jam reikia ir daug atsakomybės. Čia labai svarbu įsitikinti, kad abu žmonės jaučiasi gerai, nori to paties ir pan.
Perėjimas prie reprodukcinės temos plotmių:
- Kartais žmonės mylisi, kad susilauktų vaikelio. Jei besimylint penis įlenda į makštį – iš penio išteka sėkla – spermatozoidai (jei norisi kokio jums patogesnio pratęsimo – tai tokios vaikučių sėklytės) ir jei spermatozoidas gimdoje (pilve, jei mažesnis vaikas) susitinka su kiaušinėliu – iš jų gali pradėti augti ląstelių gumulėlis, kuris vadinamas embrionu. O jeigu ilgai gyvena pilvelyje – po daug daug savaičių tampa vaikeliu. (Šios minties formulavimo variantų yra daugybė.)
- Embrionas (o moksliškai – nuo 10 sav. jau vaisius) – dar ne vaikelis. Tą svarbu paminėti siekiant didinti reprodukcinių teisių srities sąmoningumą.
- Kartais žmonėms nepavyksta susilaukti vaikelio. Tuomet gydytojai padeda kiaušinėliui ir spermatozoidui susitikti laboratorijoje ir tą gumulėlį įdeda į gimdą, kad joje galėtų augti.
- Na, ir gimdymo šįkart neplėtosiu. (Bet jis gali vykti namie arba ligoninėje. Dažniausiai nutinka po ~9 mėn., o kartais vaikelis nusprendžia atkeliauti anksčiau. Vaikelis gali išlįsti pro makštį, o gali būti ištrauktas iš pilvo specialios Cezario operacijos metu, kur mamai duodama vaistų, kad neskaudėtų, kuomet pilve atveriama skylė vaikeliui išimti.)
Aišku, visada galima rinktis nekalbėti, nes atrodo nesąmonė arba tingisi. Bet jeigu mes nekalbame su savo vaikais šiomis temomis, štai du ryškiausi padarinių variantai:
- vaikas nepasitikės mumis, kaip pokalbių partneriais, ir kalbėsis su kitais: vyresniais, bendraamžiais, internetu, kiemo prašalaičiais ir t.t.
- Vaikas nepasitikės mumis, kaip pokalbių partneriais, nesikalbės su niekuo, atrodys, kad vaikui neįdomu, vaiko savimonė ir išprusimas šioje srityje vilksis pažeme.
Abu variantai išdidina grėsmę, kad atėjus vyresnėms klasėms ir ypač prasidėjus brandai daugiausia lytinę vaiko savimonę formuos stereotipinės, pornifikuotos žinutės ir nuostatos, o jaunuolis/-ė šioje srityje daugiausia darys (galimai kompleksuos), bet nereflektuos.
Aišku, čia ne pasaulio pabaiga. Su daugeliu mūsų kalbamasi nebuvo ir ne visi užaugom lytiniais asilais ir asilėmis. Bet čia žema kartelė. Ypač turint minty, kad nepermąstomos kultūrinės su lytiškumu susijusios normos puoselėja seksualinio smurto kultūrą. O čia bloga kartelė.
Šįkart tiek. Dalinkimės ir nebijokime pokalbių bei pasitikėkime savo vaikų protu. Dėl to jie/jos obsesiškai ir žaidžia „namus“, „vestuves“ ar net „daktarus“, nes vaikams lytiškumo temos – svarbios, aktualios ir įdomios.
Kokio amžiaus vaikams skirtas šio teksto turinys? Grubiai skaičiuojant – iki šešerių. Kadangi viskas priklauso nuo temos pločio ir sudėtingumo, nėra amžiaus, kada yra per anksti. Būna tik amžius, kada jau per vėlu. Nors tai nereiškia, kad nebegalima vyresnio amžiaus tarpsnio kategorijoje pradėti stiprinti vaiko pasitikėjimo jumis šiose temose.
Šis tekstas buvo publikuotas autorės kuriamoje paskyroje „Ne Kopūstų Vaikai“.