Tiesą sakant, ji jau pradeda skaičiuoti trečią maratonų šimtuką: Ingridos sąskaitoje – jau 201-as 42,195 km distancijos bėgimas.
„Sakiau, kad dabar rinksiu tik skirtingas šalis, bet netikėtai įveiktas maratonas Kretingoje. Draugai pakvietė sudalyvauti, pagalvojau, vis tiek neturiu ką veikti tą savaitgalį, tai kodėl ne?“, – ryškiai raudonomis lūpomis šypsosi aktyvi moteris ir papasakoja apie savo naują tikslą.
Iki gimtadienio, kuris bus lapkritį, Ingrida nori surinkti 50 „maratoninių“ šalių. Kad užpildytų kolekciją, ji jau yra užsiregistravusi dalyvauti bėgimuose Švedijoje, Suomijoje, Bosnijoje ir Hercogovinoje, Tailande bei Indijoje.
„Sveiki žmonės ligonių nesupras“, – juokiasi Lietuvos maratonų rekordininkė.
Pomėgis, kuris grūdina
Bėgimą Ingrida atrado gana vėlai – prieš dešimt metų. Mokykloje ji buvo atleista nuo kūno kultūros pamokų, bėgioti nemėgo ir vėliau. Moteris pasakoja, kad turėjo antsvorio ir buvo gana tingi.
Viskas pradėjo keistis, kai 2014 metais ji įveikė savo pirmąjį maratoną Stambule ir suprato apie atrastą naują pomėgį. Nuo tada moteris pradėjo keliauti po pasaulį ir kolekcionuoti 42,195 km distancijos bėgimus.
Iš pradžių Ingrida buvo užsibrėžusi nubėgti jų šimtą, tačiau kai tikslą pasiekė, užplūdo tuštumos jausmas. Ji ir toliau bėgiojo, o pernai, prieš pat Kalėdas, sugalvojo, kad norėtų tapti pirmąja lietuve, kuri įveiks 200 oficialių maratonų.
„Paskaičiavau, kad norint pasiekti šį tikslą, man reikia įveikti, labai simboliška, 42 maratonus. Tai yra 42 kartus nubėgti po 42,195 kilometrus.
Jeigu įveikti 100 maratonų mane motyvavo svajonė, tai antra šimtinė buvo labiau asmeninis iššūkis sau, ar galiu tai padaryti“, – pasakoja Ingrida.
Tačiau kelias tikslo link nebuvo lengvas. Moteris patyrė kelias iš eilės traumas, kurios privertė atsakingiau žiūrėti į savo pomėgį ir daugiau dėmesio skirti ne tik bėgimui, bet ir mankštai, tempimo pratimams.
„2022 metais prasirgau kovidu, po kurio man prasidėjo kelio uždegimas. Kaip tik buvau užsiregistravusi bėgti maratoną Antalijoje, todėl, nepaisydama skausmo, išskridau. Prabėgau ten ir pasidarė dar blogiau. Visą savaitę vaikščiojau su įtvaru, bet buvau suplanavusi ir dar vieną maratoną Italijoje.
Kai jį įveikiau supratau, kad kitą dieną nebepaeisiu“, – apie patirtas traumas pasakoja Ingrida.
Šiandien ji supranta, kad tąkart padarė didelę klaidą, dėl kurios teko kelis mėnesius praleisti be bėgimo. Tačiau nėra to blogo, kas neišeitų į gerą. Taip ji atrado jogą, plaukimą, o įgyta asmeninė patirtis labai pravertė studijuojant kineziterapiją.
Ingrida atvirai kalba ir apie dar vieną iššūkį – prasidėjusią menopauzę. Ji pripažįsta, kad organizmo hormoniniai pokyčiai neprideda lengvumo maratono trasoje.
„Vyresni bėgikai mėgsta pajuokauti, kad bėga nuo senatvės, bet nuo jos nepabėgsi. Gali gerai atrodyti, būti liekna, gražiai šypsotis, bet hormoninės audros labai išbalansuoja organizmą. Kai tau yra dukart po dvidešimt penkis, nėra viskas taip paprasta“, – pasidalija patirtimi bėgikė mėgėja.
Trasoje – ir šokiai, ir dainos
Ingridos pomėgis savo malonumui kolekcionuoti maratonus stebina ne vieną. Moteris neslepia, kad iš aplinkos sulaukia ne vieno klausiamai pakelto antakio.
„Gydytojai ne kartą mano kortelėje yra apibrėžę metus primindami, kad turėčiau atkreipti dėmesį į skaičius. Aš jiems pažadu, kad būtinai, – nusikvatoja bėgikė ir toliau planuoja maratonus. – Aš pažįstu savo kūną ir žinau, kiek galiu. Kai nebegalėsiu, tada ir sustosiu“.
Daugiausiai maratonų, net 18, Ingrida yra bėgusi Italijoje ir visus – skirtinguose miestuose, išskyrus Pizą, kurioje 42,195 kilometrų distanciją įveikė du kartus.
Įsimintiniausia bėgimo šventė jai buvo Indonezijoje vykęs Borobuduro maratonas. Kad galėtų į jį užsiregistruoti, moteris parašė organizatoriams mažiausiai dešimt laiškų, tačiau tai, ką patyrė bėgimo trasoje, buvo verta visų pastangų.
„Bėgimas vyko per kaimus, kuriuose palaikymas buvo kaip futbolo varžybose. Įvairiais tautiniais drabužiais pasipuošę žmonės šoko, dainavo, grojo ir kitaip aktyviai palaikė bėgikus. Pirmąjį kartą gyvenime į varžybas paėmiau telefoną. Trasoje linksminausi kartu su visais tais žmonėmis – buvo tikrai ypatinga patirtis“, – pasakoja bėgikė.
Didelį įspūdį jai paliko ir bėgimas iš Amerikos į Kanadą pro Niagaros krioklius, o Vietname vykęs maratonas nustebino brangiomis dovanomis ir išskirtine organizacija. Trasoje bėgikai buvo aprūpinti net ledukais, kurie padėjo gaivintis ypač karštą dieną.
Ingrida pasakoja, kad turi taisyklę nesvarbu – eiti, bėgti ar šliaužti, tačiau startavusi visada privalo pasiekti finišo liniją. Ir nors šios strategijos laikėsi labai ilgai, vis tik dviejų maratonų ji neįveikė.
„Pirmąjį kartą nebaigiau distancijos prieš metus Klaipėdoje. Patyriau sėdmens nervų uždegimą ir jau po pirmųjų 5 kilometrų supratau, kad nesugebėsiu finišuoti.
Koja taip nutirpo, kad tiesiog negalėjau jos statyti. Ir rudenį, kai buvau antrą kartą Vietname, pasiklydau trasoje ir finišavau su pusmaratonio bėgikais. Buvo labai apmaudu, bet priėmiau tai kaip pamoką, kad prieš bėgimą reikia atidžiau pasidomėti trasa“, – pasakoja moteris.
Po bėgimo – privalomas desertas
Maratonai Ingridai – ne tik sportas. Lėktuvus ji vadina „mikriukais“, kuriais keliauja į skirtingas šalis. Po maratonų ji apžiūri miestą, jo įžymybes ir būtinai paragauja, kaip ji pati sako, „skanuką“.
„Desertas po maratono yra ritualo dalis. Žmonės turi skirtingų pomėgių, o man patinka keliauti ir bėgti maratonus. Juose susitinku daug įdomių žmonių, kadangi bėgu ne laikui, o savo malonumui, spėju pasižvalgyti po apylinkes. Ir toliau nekeičiu savo strategijos – sustoju kiekviename maitinimo punkte – atsigeriu vandens, pabendrauju su savanoriais. Maratonas man yra šventė“, – pasakoja moteris.
Tiesa, ji neslepia, trasoje būna visko. Kartais šypseną keičia ašaros ir keiksmai, tačiau Ingrida visa tai priima kaip iššūkius ir pamokas, asmenybės grūdinimą.
„Kai, siekdama savo 200-ojo maratono, pradėjau bėgioti labai daug, po du maratonus per kiekvieną savaitgalį, vienu metu palūžau psichologiškai. Bėgau miške ir rėkiau, kad nekenčiu bėgimo ir gailėjau savęs, kodėl taip save kankinu. Bet tada priminiau sau, kad manęs niekas nieko neverčia daryti. Aš gi pati pasirinkau šitas linksmybes, tai kodėl dabar nesilinksminu“, – prisimena Ingrida.
Bėgimams ji specialiai nesiruošia. Du kartus per savaitę nueina į baseiną ir kasdien stengiasi padaryti bent 15 minučių mankštą. Ingrida rodo ant rankos laikrodį ir paaiškina, kad jį nešioja tik dėl grožio.
Trasoje ji niekada nematuoja laiko, moteriai svarbiausia – pasiekti finišą. Ingrida sako, kad yra dėkinga ją supančiai bėgikų bendruomenei už palaikymą. Italijoje įveikusi 200-ąjį maratoną iš bendraminčių ji gavo dovanų simbolinius marškinėlius, juostą, tortą, įvairių trofėjų.
Dar vienas tikslas pasiektas, o kas vėliau? Ingrida sako, kad per daug į ateitį neplanuoja, nes dar pati nežino, kokie iššūkiai gali gimti jos galvoje.
„Toks jau mano būdas. Bėgdama maratoną aš niekada negalvoju, kiek kilometrų liko. Visada primenu sau, kiek jau daug nubėgau ir, kokia esu šaunuolė. Kol daugybė žmonių guli ant sofos, aš judu į priekį ir kol galiu, nesiruošiu sustoti“, – šypsosi ji.
Moteris sako, kad dar vienas įveiktų maratonų šalutinis poveikis – susiformavęs tvirtas charakteris.
„Nežinau, kas dabar galėtų mane sužlugdyti. Kitos mano amžiaus moterys būna, padejuoja, kad jau viskas praeityje, o aš kaip tik nebejoju, kad geriausi dalykai manęs dar tik laukia“.