Specialistė atkreipia dėmesį, kad yra trys faktoriai, nuo kurių priklauso, kaip mus veikia tamsa, ir akcentuoja, kad jei ne tamsos periodai, greičiausiai kai kurių mūsų sveikata būtų prastesnė, nei yra dabar.

Apie tamsą ir jos poveikį mūsų emocinei sveikatai su klinikine psichologe, psichoterapeute A. Diržyte kalbėjome laidoje „Normalūs Neurotikai“.

Jeigu, pavyzdžiui, prakirptume kokoną norėdami padėti lėliukei greičiau virsti drugeliu, norėtume, kad greičiau pamatytų šviesą. Tai kaži, ar toks mūsų veiksmas pagelbėtų. Turbūt, kad ne. Kokono būsena kartais yra reikalinga norint labiau patirtį gyvenimą, skrydį.

- Ruduo yra toks puikus metas pakalbėti apie tai, kaip mus visus veikia tamsa. Esame įpratę apie tamsą kalbėti iš blogos, slegiančios pusės, bet jūs sakote, kad tamsą blogiu paverčiame mes patys?

- Tamsą „blogiu“ paverčia mūsų mintys. Mokslininkai sako, kad netiesa, jog tamsos poveikis mums yra vienareikšmiškai neigiamas. Tamsos poveikis iš tikrųjų priklauso nuo kelių faktorių.

Pirmasis faktorius yra biologinis. Tamsiuoju paros metu suaktyvėja melatonino gamyba, sumažėja seratonino gamyba. Melatoninas yra susijęs su didesniu mieguistumu. Mažesnis seratonino kiekis yra susijęs su prastesne nuotaika. Kita vertus, pats melatoninas yra labai reikalingas imuninei sistemai, nes jei ne melatoninas, tai mes tikriausiai gerai nepailsėtume. Jis be to veikia kaip toks prevencinis veiksnys kalbant apie kai kurias ir onkologinės ligos formas. Tai jeigu ne tamsos periodai, tai gali būti, kad kai kurių iš mūsų sveikata apskritai net būtų prastesnė negu ji yra dabar. Tai čia trumpai kalbant apie biologiją.

Mokslininkai sako, kad netiesa, jog tamsos poveikis mums yra vienareikšmiškai neigiamas.

Toliau kitas faktorius, nuo ko priklauso, kaip mes reaguojame į tamsą yra mūsų pačių patirtis, ką mes per gyvenimą apskritai esame patyrę tamsoje. Žmogaus patirtis gali būti trauminė, tamsoje jis gali būti patyręs sukrečiančių įvykių. Pavyzdžiui, galbūt kas nors jį išgąsdino, galbūt jis tamsioje salėje žiūrėjo siaubo filmą, galbūt stovyklavo kur nors miške ir koks nors gyvūnas, kuris ieškojo maisto, vaikščiojo aplink jo palapinę ir tai suveikė kaip grėsmės faktorius. Galbūt žmogus vaikystėje yra girdėjęs kaip sutemus, tamsoje kas nors barasi, rėkia vienas ant kito arba yra daužomi indai. Jeigu žmogus turi tokią skausmingą, niūrią tamsos patirtį, tai, tikėtina, kad, kai jo galvoje kyla mintis, kad ateina ruduo, ateina žiema, vėl bus tamsu, tai, žinoma, kad ji jam sukelia nusiminimą, nerimą, net pyktį, neviltį, frustraciją.

Aistė Diržytė

- Jūs esate labai gražiai pasakojusi apie savo tamsą, kad jums tamsa turi net tokio savotiško sakralumo. Gal galite pasidalinti kodėl?

- Aš vasaromis praleisdavau daug laiko pas senelius kaime ir aš prisimenu tamsą kaip be galo jaukią ir šviesią, nes mano močiutė ir senelis vakarais tamsoje melsdavosi. Aš atsimenu tokį jausmą, kad man buvo labai ramu, saugu, gera. Tiesiog man tamsa buvo kažkas tokio, kame vyksta gražūs ir geri dalykai.

Tamsą „blogiu“ paverčia mūsų mintys.

Manau, kad jei kiekvienas iš mūsų pasižiūrėtume į savo gyvenimą, tai turbūt atrastumėm tokių prisiminimų. Atrastume, pavyzdžiui, dainelių, kurias mes klausėme apie tamsą, tarkim – „kada gi paliausi širdele manoji sūpuoti naktelės žiedais“. Arba, pavyzdžiui, dainos mėnuliui. Mėnulis šviečia tik tamsoje.

- Iš tikrųjų kaip yra įdomu išgirsti tą kitokį požiūrį į tamsą. Jūs esate sakiusi, kad tamsa yra tokia puiki terpė akistatai su savimi, vieta, kur galima išgirsti save. Tai gal čia ir slypi ta paslaptis. Gal mes nebemokame būti su savimi ir dėl to ta tamsa mus gąsdina?

- Labai sunkus klausimas. Jeigu priimi kitus žmones, kokie jie yra; jeigu priimi gyvenimą kaip dovaną, kaip duotybę tokį, koks jis yra – ir su tamsa, ir su šalčiu, ir su pokyčiais, kurie yra keliantys stresą; ne tik su atradimais, bet ir praradimais; jeigu sugebi priimti, tai, žinoma, kad gyvenime jautiesi labiau atsipalaidavęs. O kai esi atsipalaidavęs, tai tuomet nesvarbu, ar aplink šviesa, ar aplink yra tamsa, jautiesi jaukiai tiesiog būdamas su savimi.

Žmogus tamsą pats gali sukurti labai lengvai – suglauskime delnus ir tarp mūsų delnų, jeigu ten nepatenka šviesa, tai mes sukuriame dirbtinę tamsą. Šviesos šitaip sukurti mes negalime, šviesa yra kažkas, ką mums dovanoja gyvenimas. Čia tos fizinės tamsos sukūrimo metafora, bet kartais žmonės kažką padarydami, kažkaip mąstydami sukuria savyje ir kitokią tamsą.

Gintarė Bakūnaitė, Aistė Diržytė

- Kitaip sakant, mes kartais patys susikuriame tamsą savo viduje ir ji pradeda mus slėgti?

- Deja, bet taip gali nutikti. Yra dar vienas faktorius, nuo kurio priklauso, kaip mus veikia tamsa ir kurio nepasakiau. Pirmas faktorius yra biologinis, antras fizinis ir trečias – mūsų požiūris.

Kartais žmonės kažką padarydami, kažkaip mąstydami sukuria savyje ir kitokią tamsą.

- Jeigu mes kalbame apie tai, kad savo požiūrį į tamsą galime pasirinkti, tai ar šitas laikotarpis, tamsusis laikotarpis gali būti išnaudotas kaip savotiškas terapinis laikotarpis pabūt su savimi, pakalbėt su savimi?

- Žmonės iš tikrųjų pasirenka vieną iš trijų egzistencinių pozicijų tamsos atžvilgiu – kovoti, kentėti arba klestėti.

- Kovoti pozicija tai reiškia, kad žmogus sau pasako – tamsa yra blogis, mane veikia blogai tas cepelininis dangus, man tai yra blogai. Žodžiu, aš turiu su ja kovoti. Kovoti pasitelkdamas šviesos arba foto terapijas, bendraudamas, mėgindamas įveikti galimas neigiamas tamsos pasekmes. Kai kurie žmonės yra kovotojai ir pasirenka tą tamsųjį periodą kovoti.

Kitiems žmonėms atrodo, kad jie to net nesirenka, kad jie yra pasyvios aukos ir yra tiesiog priversti kentėti – na nieko nepadarysi, ateina tamsa, šaltis ir tai reikia tik ištverti. Ištverti bandoma įvairiai, kartais valgant saldumynus, mėginant sau pagerinti būseną, bet iš esmės kai kurie žmonės pasiduoda tamsiojo periodo tariamam nesaugumui, nerimui, nevilčiai ir jie liūdi.

Ir štai trečioji egzistencinė pozicija yra klestėti. Nesvarbu, kad ateina tamsusis periodas, nesvarbu, kad nebus taip, kaip mes norėtume, kad būtų šilta, šviesu, bet jie pasirenka klestėti suvokdami, kad šitas periodas yra laikinas ir yra atkarpa, kuri, matyt, gyvenime yra duodama ne šiaip sau, nes gamta yra protinga ir nieko šiaip sau nebūna.

Jeigu, pavyzdžiui, prakirptume kokoną norėdami padėti lėliukei greičiau virsti drugeliu, norėtume, kad greičiau pamatytų šviesą. Tai kaži, ar toks mūsų veiksmas pagelbėtų. Turbūt, kad ne. Kokono būsena kartais yra reikalinga norint labiau patirtį gyvenimą, skrydį. Tie žmonės, kurie pasirenka klestėti, jie pirmiausiai pasirenka įsisąmoninti, kad tas periodas, į kurį dabar visi žengiame, irgi yra dovana.

– Ačiū už pokalbį.

Šaltinis
Temos
Griežtai draudžiama Delfi paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Delfi kaip šaltinį. Daugiau informacijos Taisyklėse ir info@delfi.lt
Prisijungti prie diskusijos Rodyti diskusiją