Pasak Vilniaus universiteto Medicinos fakulteto profesoriaus Rimanto Stuko, dažniausiai produktų pasirinkimo prioritetu tampa kaina ar skonis. Ir tai net nepriklauso nuo to, koks žmogaus amžius. Vis dėlto taip gyvendami smarkiai sau kenkiame, nes kai kurie produktai vėžio riziką itin padidina.
Apkartęs aliejus padarys meškos paslaugą
„Įrodyta, kad riebalai daro įtaką storosios žarnos, krūties vėžio rizikai. Džiaugiamės, kad lietuviai maistui gaminti dažniau pradėjo vartoti aliejų, tačiau ne visada įvertina jo riziką. Apie 40 proc. lietuvių ant duonos vis dar tepa sviestą storu sluoksniu. PSO rekomenduoja sviestą tepti tik taip, kad prisipildytų duonos skylutės, o perteklių nubraukti peiliu“, – sako R. Stukas.
Jei pažiūrėtume į maisto pasirinkimo piramidę, joje nerastume nė vieno produkto su etikete, išskyrus vienintelį alyvuogių aliejų. Jame yra daug stiprių antioksidantų ir dažnai džiaugiamės, kad naudojame šį produktą maistui gaminti. Iš tiesų viskas būtų puiku, sako profesorius, jei vartotume aliejų taip, kaip reikia. Deja, taip nėra.
Alyvuogių, kaip ir avokadų aliejus, turi daug mononesočiųjų riebalų rūgščių, jos labai palankios mūsų organizmui. Linų sėmenų aliejuje gausu polinesočiųjų riebalų rūgščių, šios taip pat naudingos, tačiau bėda ta, kad greitai oksiduojasi. Taip nutikus susidaro vadinamieji peroksidai, ir aliejus apkarsta.
„Natūraliai linų sėmenų aliejus turi truputį kartumo, bet nedaug. Neretai ir man tenka parduotuvėje nusipirkti jau smarkiai karstelėjusio aliejaus – svarbu prisiminti, kad karčiame linų sėmenų aliejuje yra susidarę perkosidų, o tai – kancerogeninė medžiaga. Vadinasi, apkartęs aliejus didina riziką susirgti vėžiu“, – kalbėjo profesorius.
Tai kokius riebalus geriausia naudoti kepant? R. Stukas sako, kad kepti su alyvuogių aliejumi galima, bet visos jo gerosios savybės dings. Geriausia naudoti kokosų aliejų, nes jis nesioksiduoja.
Taip pat galima ir sviestą, o dar geriau – sviestą ghi. Profesorius sako, kad svarbu prisiminti, jog riebalų vartojame tikrai per daug, o tai irgi tampa vėžio rizikos veiksniu. Todėl ir keptuvę patepti aliejumi ar sviestu turėtume tik vos vos.
„Jei maistui kepti naudojame aliejų, po vieno kepimo likutį keptuvėje būtina nusausinti, nes ten jau bus prisigaminę peroksidų. Jei antrą kartą kepsime tame pačiame aliejuje, jis įsigers į maistą, ir tai didins vėžio riziką“, – pasakojo VU profesorius.
Vienas iš būdų sumažinti vėžio riziką – selenas
Neretai pamirštame svarbią mineralinę medžiagą – seleną, jis yra puikus antioksidantas, mažina riziką susirgti vėžiu. Lietuvos gyventojams jo gauti su maistu neįmanoma, nes mūsų dirvožemyje seleno nėra. Šios mineralinės medžiagos yra Kanadoje ir Amerikoje, tad, valgydami produktus iš šių šalių, seleno gauti galime.
„Didžiausi seleno priešai yra angliavandeniai – bandelės, įvairūs kepiniai, kuriuose yra cukraus, mat tokie produktai neleidžia įsisavinti šios medžiagos. Selenas saugo nuo kancerogenų, todėl jo mūsų organizmui tikrai labai reikia“, – kalbėjo R. Stukas.
Lietuviai šios medžiagos gali gauti su braziliškais bertoletijų riešutais – po 5 riešutus kasdien. Taip pat iš jūroje gyvenančių žuvų ir maisto papildų.
„Tikriausiai labai retai susimąstome, kad gaminant maistą gali susidaryti medžiagų, kurios skatina vėžio riziką. Pavyzdžiui, bulvių traškučiai. Jų gamybos metu vargšė bulvė patiria tikrai sudėtingą procesą, todėl jos sudėtyje nieko gero nebelieka“, – sakė profesorius.
Negana to, bulvių traškučiai kepami 190°C temperatūroje, o tokiomis sąlygomis susidaro kancerogenų, jie gali pažeisti centrinę nervų sistemą ir sukelti įvairių rūšių vėžį.
„Žinoma, jei vieną kartą per mėnesį suvalgysime šio maisto, nieko blogo nenutiks, bet kai kurie vaikai juos valgo kasdien. O Lietuvos gyventojų žinios apie mitybą tikrai labai nedidelės“, – kalbėjo R. Stukas.
Sveikus produktus renkamės vis rečiau
Profesorius taip pat papasakojo, kad Lietuvoje yra produktų, kurie pažymėti rakto skylutės simboliu. Toks maistas turi mažiau cukraus, druskos, riebalų ir daugiau skaidulų bei kitokių gerų medžiagų nei kiti panašūs produktai. Pasak jo, kalbant apie onkologinius susirgimus ir prevenciją, tokių produktų pasirinkimas būtų geresnė alternatyva.
Šviežių daržovių, kurios yra puikus antioksidantų šaltinis, kasmet suvartojama vis mažiau, sako profesorius. Todėl mineralų ir medžiagų, esančių daržovių sudėtyje, žmogus negauna, jų ima trūkti, nors parduotuvėse ar turguje žalumynų gausu. Tyrimai rodo, kad tik trečdalis vyresnio amžiaus žmonių daržovių valgo kasdien, jaunimas – dar rečiau.
„Pagal tyrimus, per dieną suvartojame tik apie 250 g daržovių ir vaisių, o pagal PSO rekomendacijas jų suvalgyti turėtume mažiausiai 400 g, dar geriau – 600 gramų. Dar viena labai svarbi mūsų organizmui medžiaga yra skaidulos. Jos palaiko normalią žarnyno funkciją, neleidžia ten užsistovėti maistui, mažina puvimo procesus, taip pat – ir vėžinius susirgimus“, – sakė VU profesorius.
Per dieną skaidulinių medžiagų reikėtų gauti bent 25 g, tačiau grūdinių produktų, pagamintų iš rugių, suvartojama mažiau. Per dieną vidutiniškai jų suvalgome tik 15 gramų. R. Stukas sako, kad peržvelgus visas mūsų mitybos tendencijas aiškiai matoma, jog produktų, kurie gali sumažinti vėžio riziką, valgome mažiau, nei turėtume, o tų, kurie riziką didina, – netgi per daug.