Mokslininkai teigia, kad laikotarpis virš 60 metų vadinamas aukso amžiumi, nes žmonės pagaliau išmoksta būti laimingi, tačiau gyvenimo džiaugsmą pradeda temdyti sveikatos sutrikimai, kurie gali tapti kur kas rimtesni, jei stinga fizinio aktyvumo.
„Yra sukaupta pakankamai mokslinių duomenų, patvirtinančių, jog fizinis pasyvumas yra svarbus nutukimo, širdies ir kraujagyslių ligų, depresijos, osteoporozės ir net kai kurių vėžinių susirgimų rizikos veiksnys. Kita vertus, fizinis aktyvumas yra viena iš pigiausių priemonių, padedančių išlaikyti gerą savijautą ir gyvenimo kokybę“, – pasakojo sertifikuota kūno ir judesio terapeutė, kundalini jogos instruktorė Eglė Joana Šatkutė.
Pasak Eglės, sulaukus 60-ies metų geriausia užsiimti ta praktika, kuri jau yra pažįstama. Jei moteris ar vyras plaukiojo, geriausia ir toliau plaukti, jei važinėjo dviračiu ar bėgiojo – reikėtų tai tęsti ir nepradėti eksperimentuoti su savo kūnu.
Pirmas patarimas – išmokti kvėpuoti
Jei žmogus iki šiol nebuvo fiziškai aktyvus, dažniausiai jis nebemoka kvėpuoti pilvu, tad reikėtų pradėti nuo taisyklingo kvėpavimo ir to mokytis galima bet kuriame amžiuje. Be to, net ir aktyviai sportuojantys žmonės ne visada tinkamai kvėpuoja, tad išugdyti gerus kvėpavimo įgūdžius, o tiksliau, prisiminti tai, kas mums buvo natūralu vaikystėje, gali padėti joga, kuri daug dėmesio skiria kvėpavimui ir jo derinimui su judesiu.
„Dažnai sakoma, kad joga tinka net ir tiems, kurie neturi jokios fizinės patirties, ištvermės ar lankstumo, tačiau visuomet yra išimčių. Jei žmogus per visa savo gyvenimą buvo nepakankamai fiziškai aktyvus – negalima nei jam pačiam sėstis, nei bandyti jo sodinti sukryžiavus kojas ant kilimėlio ir liepti taisyklingai kvėpuoti. Pradėti reikėtų nebent nuo pratimų ir kvėpavimo technikų ant kėdės arba net lovoje“, – teigė kundalini jogos instruktorė.
Dauguma, sulaukę 60-ies, jau yra patyrę įvairių traumų. Kam trūkę raiščiai, kam subyrėjęs uodegikaulis ar susidėvėjęs meniskas, tad būtina žinoti savo kūno ribas ir į tai atsižvelgti. Pasak Eglės, nereikia daryti nė vieno judesio, jei nesi tikras, kad galėsi jį užbaigti.
Negalima žiūrėti į kūną kaip į daiktą
„Jei į kūną žiūrėsi, kaip į daiktą – persitempsi, tad svarbu ne mechaniškai ištiesti ranką, o būti dėmesingu sau ir stebėti, kas su tavimi vyksta atliekant judesį. Išjausdamas, kaip tiesiasi ranka, žinosi, kada reikia sustoti“, – pagrindinę judėjimo taisyklę įvardino Eglė Joana Šatkutė.
Pasak Eglės, taip pat svarbu pasirinkti tinkamą intensyvumą ir judėti reguliariai. Sportuojant kartą per mėnesį, jokio efekto nebus, tad reikėtų judėti bent kelis kartus per savaitę ir mažiausiai po pusvalandį.
Jei žmogus negali užsiimti jokia fizine veikla – pakanka valandą per dieną vaikščioti. Reguliarus, vidutinio intensyvumo vaikščiojimas stebint savo kvėpavimą – taip pat teigiamai veikia ilgalaikę bei trumpalaikę atmintį, kokybišką miegą, savivertę, gebėjimą pasirūpinti savimi ir sustiprina norą gyventi prasmingai.
Gyvybingumo receptas – nedidelis iššūkis
„Tam, kad žmogus nesugriūtų – jam reikia ir disciplinos, ir nedidelio iššūkio. Jei vaikštai – padidink tam skiriamą laiką. Jei jau nebegali vaikščioti, sėdėk ant lovos ir kilnok rankas. Pabandyk išlaikyti pakeltas rankas pusę minutės ar minutę, o jei jau ir tai tampa pasiekiama – kelk stiklainius, pilnus vandens. Po kiekvieno įveikto iššūkio išsiskiria daugiau laimės hormonų, auga pasitenkinimas savimi bei pajuntamas gyvenimo džiaugsmas“, – gyvybingumo receptu dalinosi kundalini jogos instruktorė.
Kad ir ką žmogus bedarytų, jis turi jaustis saugiai ir patogiai, nes jei tik kažkur skauda – svarbu nedelsiant sustoti. Geriausias pasitikrinimas, ar judi teisingai – tai gera savijauta po užsiėmimo. Na, o jei nėra drąsu pradėti arba trūksta disciplinos, E. Šatkutė pataria susirasti bendraminčių ir judėti su kažkuo, nes bendrystė grupėje didina motyvaciją, suteikia palaikymą ir gerina nuotaiką.