Anot jos, esame linkę suvalgyti daugiau maisto produktų, pagamintų iš išvalytų miltų, todėl maisto pramonė iš to pelnosi. Vis dėlto, norint pasirinkti sveikesnę alternatyvą, reikėtų rinktis viso grūdo miltų produktus ir nesivadovauti šaukiniais ant pakuočių.
Rafinuotų miltų produktų suvalgome daugiau
Grūdas sudarytas iš trijų dalių – endospermos, gemalo ir sėlenų – bet mes dažniausiai valgome tik vieną dalį, sako R. Bogušienė. Anot jos, seniau žmonės vartodavo visas grūdų dalis ir tik retomis progomis valgydavo maistą, pagamintą iš rafinuotų miltų ar šlifuotas kruopas.
„Grūdai taip stipriai išvalomi dėl to, kad maisto technologams ir apskritai maisto perdirbėjams gana patogu, kad žmonės valgytų daugiau. Greiti angliavandeniai žmonėms skanesni. Jie greičiau pasisavinami, dėl jų greitai pašoka cukraus kiekis kraujyje“, – aiškina R. Bogušienė.
Jos teigimu, dėl šios priežasties žmonės labiau linkę valgyti maisto produktus, pagamintus iš rafinuotų miltų. Be to, sotumo jausmas, suvalgius šių maisto produktų, trunka trumpiau, todėl tokių produktų suvartojama daugiau.
„Organizmas negauna pakankamo kiekio vitaminų, mineralinių medžiagų. Visi tie menkaverčiai produktai palankūs maisto pramonei, tačiau žaloja mūsų sveikatą. Prarandame saikingumą, suvalgome daugiau. Kai suvalgome daugiau, natūralus skonis išderinamas“, – atkreipia dėmesį R. Bogušienė.
Ji pateikia pavyzdį – neretai žmonės nusiperka sausainių pakelį, žadėdami sau, kad suvalgys vos kelis, tačiau po kurio laiko patys pastebi, kad vis dėlto suvalgė visus sausainius. „Kaip žmonės sako – nieko tokio, valgysiu bandeles, bet aš jas valgau nedideliais kiekiais, stengsiuosi valgyti nedideliais kiekiais. Dažniausiai taip neatsitinka“, – konstatuoja maisto technologė.
Gaminio spalva – ne pagrindinis rodiklis
Pasak J. Dobravolskienės, neretai produktus iš viso grūdo miltų galima atskirti pagal tamsią jų spalvą: „Vadinasi, toje apvalkalėlio dalyje lieka ir B grupės vitaminai, ir mineralinės medžiagos: geležis, magnis, kalcis, fosforas. Būtent toje dalyje jos kaupiasi. Išvalytuose miltuose šių medžiagų yra labai nedaug arba iš viso nėra.“
Ji priduria – vis dėlto nereikėtų laikytis tokios pačios nuomonės, renkantis kruopas, nes iš tiesų kruopų dribsniai savo naudingumu neretai nenusileidžia pačioms kruopoms. „Kruopos perdirbamos keliais etapais. Vienos – smulkinamos, skaldomos, malamos, iš jų daroma duona. Dribsniai šutinami, suplojami, išdžiovinami ir tada jau duodami valgyti. Viskas priklauso nuo to, kokią kruopa – perspausta ar šlifuota“, – sako J. Dobravolskienė.
R. Bogušienė prieštarauja – ne visada tamsi gaminio spalva yra ženklas, kad produktas pagamintas iš visagrūdžių miltų: „Ruginė duona, kuri yra tamsios spalvos, irgi gali būti pagaminta iš tų pačių rafinuotų miltų, kuriuose bus pašalintos sėlenos ir gemalas. [...] Ji gali būti su mažesniu skaidulų kiekiu nei 6 g/100 g, kas rekomenduotina, įvardijama kaip sveikatai palankesnis maisto produktas.“
Dėl dribsnių R. Bogušienė vis dėlto sutinka. Jos teigimu, kruopų dribsniai nėra toks menkavertis produktas, kai dažnai nurodoma, tačiau viskas priklauso nuo jų paruošimo būdų. Kai kurie dribsniai, pavyzdžiui, kviečių, miežių, rugių, sako specialistė, gaminami juos apdorojant aukštoje temperatūroje: „Tai reiškia, kad atsiranda galimybė susidaryti akrilamidams, kurie yra kancerogeninės medžiagos.“
R. Bogušienės tvirtinimu, jei yra galimybė, derėtų rinktis dribsnius, kurie prieš presuojant neapdoroti aukštoje temperatūroje, o tik išgarinti.
Į užrašus „be konservantų“ ragina nekreipti dėmesio
Abi specialistės atkreipia dėmesį, kad, renkantis maisto produktus, pagamintus iš miltų, nederėtų kreipti dėmesio yra įvairius reklaminius užrašus ant pakuočių, pavyzdžiui, „be konservantų“ ar „be saldiklių“, nes tai dar nėra geros kokybės produkto ženklas.
„Užrašų būna visokių. Pirmas rodiklis, pagal kurį reikėtų rinktis, užrašas „viso grūdo duona“. Bet tokių duonų galime pamatyti kelias rūšis. Kaip iš jų išsirinkti sveikatai palankiausią? Reikėtų atsižvelgti į kitus kriterijus, pavyzdžiui, kiek gaminyje yra cukraus“, – nurodo R. Bogušienė.
Jos aiškinimu, 100-e g duonos neturėtų būti daugiau nei 5 g cukraus, o druskos – ne daugiau nei 1 g. „Skaidulinių medžiagų turėtų būti ne mažiau nei 6 g/100 g. [...] Derėtų rinktis duoną be mielių, nes į jas kai kurie žmonės, turintys alerginių susirgimų, reaguoja jautriai. Be to, ir sveikam žmogui mielės nėra sveikintinas ir kiekvieną dieną vartotinas dalykas“, – pabrėžia mitybos specialistė.
Ji priduria – tortai ir pyragai neturėtų būti pirkinių krepšelyje kasdien, nors pastaruoju metu ši tendencija vyrauja. Jei rafinuotų miltų produktai vis dėlto būtų valgomi tik švenčių progomis, tikina R. Bogušienė, sveikatą tikrai būtų lengva išsaugoti.
J. Dobravolskienė taip pat tvirtina, kad derėtų rinktis duoną be mielių, nes jos naudojamos tik norint paskatinti rūgimo procesus, tačiau žmogaus organizmui naudos neturi. Vis dėlto dietologė atkreipia dėmesį, kad viso grūdo miltai tinka ne visiems kepiniams – iš jų neiškepsite nei torto, nei pyrago, nes tešla tiesiog nesulips, todėl tokiais atvejais vis dėlto reikėtų rinktis rafinuotus miltus.