Praėjusį pirmadienį žurnale „JAMA Internal Medicine“ buvo išspausdinta dokumentų, iš kurių, aiškėja – cukraus pramonė maždaug 50 metų formavo tyrimus, aiškinantis mitybos ir širdies ligų sąsają, o taip pat ir mitybos rekomendacijas, informuoja nytimes.com.
„Jiems pavyko keliems dešimtmečiams nutildyti diskusiją apie cukrų, – sakė profesorius Stantonas Glantzas.
Kaip rodo dokumentai, grupė „Cukraus tyrinėjimų fondas“ (dabar jis vadinasi „Cukraus asociacija“) sumokėjo trims Harvardo mokslininkams apie 50 000 tūkst. dolerių (dabartine verte), kad jie 1967 m. paskelbtų apžvalgą apie cukrų, riebalus ir širdies ligas. Apžvalgoje cituotus tyrimus parinko minėtas fondas. Straipsnis buvo išspausdintas leidinyje „New England Journal of Medicine“, jame buvo padaryta išvada, kad tarp cukraus ir širdies ligų yra minimali sąsaja, o labiausiai širdžiai kenkia sotieji riebalai.
Apžvalga pateikta beveik prieš 50 metų, tačiau dabartinės ataskaitos rodo, kad maisto pramonė ir toliau daro įtaką mokslui.
Pernai straipsnyje „The New York Times“ rašyta, kaip didžiausia pasaulyje saldžių gazuotų gėrimų gamintoja „Coca Cola“ milijonais dolerių parėmė tyrimą, neva rodantį, kad saldūs gėrimai turi ne tiek jau daug įtakos nutukimui. Birželį „AP“ parašė, kad saldumynų gamintojai rėmė tyrimus, skelbiančius neva saldainių valgantys vaikai sveria mažiau už tuos, kurie nevalgo saldainių.
Nebėra gyvų nei Harvardo mokslininkų, nei su jais bendradarbiavusių cukraus pramonės atstovų. Vienas iš atlygį gavusių tuometinių mokslininkų buvo D. Markas Hegstedas, jis vėliau tapo JAV Žemės ūkio departamento mitybos skyriaus vadovu, 1977 m. jis padėjo sudaryti vyriausybės rekomenduojamų mitybos normų pirminį variantą. Kitas iš tokių mokslininkų – Fredrickas J. Stare‘as, Harvardo mitybos departamento pirmininkas.
Atsakydama į JAMA išspausdintą ataskaitą, „Cukraus asociacija“ parašė, kad 1967 m. apžvalga buvo išspausdinta tokiu laiku, kai medicinos žurnalai neprašydavo mokslininkų atskleisti rėmėjų tapatybę. Leidinys „New England Journal of Medicine“ pradėjo reikalauti tokių duomenų tik nuo 1984 m.
Pramonė turėtų demonstruoti daugiau skaidrumo visuose tyrimuose, rašoma „Cukraus asociacijos“ pranešime. Tiesa, asociacija gina pramonės remiamus tyrimus ir tvirtina, kad jie atlieka svarbų ir informatyvų vaidmenį moksliniuose debatuose, o po kelis dešimtmečius trukusių tyrimų paaiškėjo jog „cukrus nedaro didelės įtakos širdies ligoms“.
S. Glantzas sako, jog išaiškėję faktai – labai svarbūs, kadangi diskusijos apie panašią cukraus ir sočiųjų riebalų žalą tebevyksta ir dabar. Daugelį dešimtmečių sveikatos apsaugos specialistai ragino amerikiečius mažinti riebalų, todėl žmonės ėmė vartoti liesus, užtai daug cukraus turinčius produktus, kuriuos dalis medikų dabar kaltina sukėlus nutukimo krizę.
„Cukraus pramonė pasielgė labai išmintingai – juk ataskaita, ypač jei išspausdinta populiariame leidinyje, formuos visą mokslinę diskusiją“, – sakė jis.
D. M. Hegstedas pasitelkė savo tyrimą, siekdamas padaryti įtakos viešoms mitybos rekomendacijoms, kuriose prisotintieji riebalai buvo vadinami pagrindiniu širdies ligų sukėlėju, na o cukrus – tiesiog tuščiomis kalorijomis ir dantų ėduonies sukėlėju. Iki šiol oficialiose mitybos rekomendacijose vienas iš pagrindinių patarimų yra vengti prisotintųjų riebalų. Tiesa, pastaraisiais metais Amerikos širdies asociacija ir Pasaulio sveikatos organizacija bei daugelis sveikatos reikalais besirūpinančių organizacijų pradėjo įspėti, kad didelis kiekis cukraus gali kelti širdies ir kraujagyslių ligų grėsmę.
Mitybos specialistė, profesorė Marion Netsle pabrėžė, kad dokumentuose pateikiami svarūs įrodymai, jog cukraus pramonė inicijavo tyrimą, norėdama reabilituoti cukrų, plėtoti nuomonę, kad cukrus nėra pagrindinis širdies ir kraujagyslių ligų sukėlėjas.
Harvardo Visuomenės sveikatos mokyklos atstovas Daktaras Walteris Willetas įsitikinęs – akademinių interesų konfliktų taisyklės nuo praėjusio amžiaus septinto dešimtmečio žymiai pasikeitė, bet vis tik pramonės dokumentai priminė, „kodėl tyrimai turėtų būti remiami iš viešų fondų, o ne priklausyti nuo pramonės šakos paramos“.
W. Willettas aiškina – tyrėjai turėjo per mažai duomenų, kad palygintų cukraus ir riebalų daromą žalą: „Remdamiesi šiuo metu turimais duomenimis parodėme – rafinuoti angliavandeniai, o ypač cukrumi saldinti gėrimai, yra širdies ir kraujagyslių ligų rizikos veiksniai, bet to tipo riebalai irgi svarbu.“
JAMA korespondentai rėmėsi tūkstančiais susirašinėjimo puslapių bei kitais dokumentais, kuriuos tyrėja Cristin E. Kearns rado Harvardo, Ilinojaus universiteto ir kitų bibliotekų archyvuose.
Kaip matyti iš dokumentų, 1964 m. cukraus pramonės aukštas pareigas užimantis Johnas Hicksonas aptarė su kolegomis planą, kaip tyrimais, informacija ir teisėsaugos programomis pakeisti visuomenės nuomonę.
Tuo metu tyrėjai ėmė skelbti, kad cukrus – vienas iš kaltininkų didelio skaičiaus širdies ligų šalyje. Kiti mokslininkai tyrinėjo priešingą teoriją – kad būtent sotieji riebalai ir cholesterolis kelia didžiausią širdies ligų pavojų.
1965 m. J. Hicksonas užverbavo Harvardo tyrėjus parašyti apžvalgą, kuri tarsi apgintų cukrų. Jis sumokėjo mokslininkams 6 500 dolerių, kas atitiktų dabartinius 49 000 dolerių. J. Hicksonas pateikė mokslininkams dokumentus, kuriais jie turėjo remtis, ir leido suprasti norintis rezultatų cukraus naudai.
Harvardo tyrėjai rašydami ataskaitą, tarėsi su J. Hicksonu, o šis viename laiške rašo esantis patenkintas mokslininkų darbu. Taigi Harvardo mokslininkai cukrų reabilitavo, o didžiausią kaltę, keliant širdies ligų grėsmę, suvertė riebalams.
Paviešinus ataskaitą, diskusijos apie cukrų ir širdies ligas ilgam nutilo, o daugelis mitybos specialistų ėmė liaupsinti mažai riebalų turinčią dietą.