B. Imbrasienės teigimu, tradicijos, bėgant laikui, turėtų pasikeisti, nes kiekviena šventė priklauso nuo žmogaus poreikių. Specialistės tvirtinimu, kaip švenčiamos Užgavėnės ir kas per jas valgoma, taip pat pasikeitė.
„Dabar jau kalbama, kad blynai valgomi visoje Lietuvoje, bet jie – aukštaitiškas valgis. Žemaičiai per Užgavėnes valgo šiupinį. Žinoma, per Užgavėnes reikia valgyti riebų šiupinį. Tikras žemaitis pusryčiams valgo košę. Blynai – pusryčių valgis, bet jie populiariausi Aukštaitijoje“, – tikina B. Imbrasienė.
Ji sutinka, kad seniau Užgavėnės Lietuvoje buvo tarsi Naujieji metai: būdavo gausu persirengėlių, rengiamos karnavalinės šventės, valgomas skanus maistas. Tačiau Kulinarijos paveldo fondo vadovė akcentuoja, kad Užgavėnės vis dėlto nėra tas pats, kas Naujieji metai, – tai atskiras etapas.
„Reikėtų išskirti, kad per Užgavėnes turi būti valgomas riebus maistas, nes baigiasi mesėdas – laikas, kai buvo valgoma mėsa. Jei dabar laikytumėmės metų mitybos režimo, po šio etapo ateitų septynios savaitės be jokių riebalų ir net pieno. Tuo Užgavėnės ir išsiskirdavo. Tai būdavo užsigavėjimas – visas maistas verdamas riebiai. [...] Kaip sakydavo – valgyti reikia tiek, kad pilvas būtų už kaktą kietesnis“, – pasakoja B. Imbrasienė.
Ji pabrėžia – nors per Užgavėnes reikia valgyti riebiai, patys blynai nebūdavo kepami riebaluose, o aliejus į Lietuvą atkeliavo vėlai. Taip pat mūsų šalį vėlai pasiekė bulvės, todėl bulvinių blynų nebūtų galima laikyti tradiciniais, tvirtina B. Imbrasienė.
„Blynų kepimas ant riebalų – vėlyvas reiškinys. [...] Taip pat bulviniai blynai, nes bulvės į Lietuvą atėjo vėlai, o tarkuoti pradėtos dar vėliau. [...] Blynai buvo kepami be riebalų. Geriausiu atveju – perbraukiant lašinuko skūrele. Jie būdavo neriebūs, neplaukdavo riebaluose. Paskui būdavo paskaninami ir valgomi su įvairiais dažiniais, padažais, mirkalais. Čia jau pasireikšdavo šeimininkės sumanumas“, – sako specialistė.
Ji priduria, kad vis dėlto tikri bulviniai blynai kepami ant riebalų, į juos galima įpilti rūgpienio, o prie jų patiekiama įvairių dažinių. Priklausomai nuo laikotarpio, pagardai gali būti riebesni arba, pavyzdžiui, jeigu pasninkaujama, lengvesni. Įvairūs padažai tradiciškai tiekiami ir prie miltinių blynų, tačiau pastaruosius, pasak B. Imbrasienės, prieš kepant būtina parauginti.
„Labai smagu, kad dar prisimenama tradicinė blynų technologija, tik dabar ji būna patobulinta pačios šeimyninės ar jau tokia paimta iš kitur. Anksčiau blynus maišydavo išrūgose, pasukose. Būdavo kepami parauginti blynai – nereikėdavo jokios sodos. Žinoma, jos tuo metu ir nebūdavo. Blynai būdavo iš vakaro užmaišomi ir parauginami, iškildavo patys“, – teigia specialistė.
Jos tikinimu, tešlos rauginimas prideda blynams kitokio skonio, blynai tampa puresni. Tokie blynai, anot B. Imbrasienės, Aukštaitijoje netgi vadinami parūgėliais. Neturint galimybės tešlą brandinti per naktį, kaip tai būdavo daroma anksčiau, Kulinarijos paveldo fondo vadovė siūlo prieš kepant palaukti bent keliolika minučių. „Kuo daugiau tešla bus palaikyta, tuo bus puresne, turės visai kitą skonį. Nors keliolika ar keliasdešimt minučių reikėtų palaikyti“, – pataria B. Imbrasienė.
Ji atkreipia dėmesį, kad dabar netradiciniais ir šiuolaikiškais laikomi blynai, pavyzdžiui, kepami su grikių ar žirnių miltais, iš tiesų yra vienas seniausių lietuviškų būdu kepti blynus. „Šiuolaikiškam žmogui tikrai tokie blynai labai tinka, bet pats kepimas iš žirnių ar grikių miltų yra vienas iš seniausių būdų. Mielės – šiuolaikinio gyvenimo tempo padiktuotas ingredientas. Jas naudojant blynai greičiau iškyla“, – tvirtina B. Imbrasienė.
Specialistė vis dėlto abejoja, ar lietuviškais blynais ką nors nustebintume, nes blynai – itin senas patiekalas, kepamas visame pasaulyje. „Tai – vienas seniausių valgių, kepamų dar tada, kai nebuvo kepama duona. Duona – vėlesnės gamybos produktas. Blynai tikrai labai senas valgis, kepamas visame pasaulyje, kur auginami grūdai, kur yra miltų. Jų tikrai yra įvairių“, – sako B. Imbrasienė.