Vieno vyro istorija: kaip aktyvus vaikinas tapo slunkiumi
Čekų patarlėje sakoma: „Alaus gėrėjas panašus į arbūzą – jam auga pilvas ir džiūsta uodegėlė“. „Uodegėlė“ šiuo atveju – vaizdingas vyriško pasididžiavimo sinonimas. Liaudies išmintis retai kada būna klaidinga, ir šis posakis – ne išimtinis: alų mėgstantys vyrai išties negali pasigirti išskirtine potencija, kitaip sakant, pamažu jų „uodegėlė vysta“. Dėl augančio pilvo čekai taip pat neklydo...
Puikus žalingos draugystės su alumi pavyzdys yra Pavelo istorija: betonuotojas Pavelas ir alus „draugais“ tapo dar jaunystėje. Su šiuo įstabiu skysčiu vyrukas susipažino mokyklos laikais ir iš karto pajuto jo teikiamus malonumus: po nuobodžios ir veltui praleistos savaitės mokytis nelinkęs vaikinas gyvenimo džiaugsmą ir pilnatvę pajusdavo siausdamas vakarėliuose, kuriuose netrūkdavo ne tik merginų, bet ir vyriškų kiekių alaus. Šis gėrimas tapo puikiu įrankiu įrodyti savo vyriškumą ir vertę, maloniai atsipalaiduoti ir numalšinti per sunkią dieną susikaupusią įtampą.
Baigęs vidurinę mokyklą, Pavelas nutarė, jog toliau kamuotis nykiose universiteto auditorijose iš prigimties į akademinę veiklą nelinkusiai asmenybei nėra prasmės, todėl po trumpų mokymų jis įsidarbino statybose, tikėdamasis šioje srityje ne tik užsidirbti, bet ir padaryti karjerą. Pradėjus savarankišką, nuo tėvų nepriklausomą gyvenimą, alus tapo dar artimesniu vaikino bičiuliu. Jo kolegos taip pat buvo ištikimi šio gėrimo mėgėjai, taigi bendras pomėgis padėjo Pavelui rasti kalbą su bendradarbiais ir užmegzti draugiškus ryšius, o po fiziškai sunkios darbo dienos jėgų nelikdavo niekam kitam, kaip tik palaimingam smaksojimui prie televizoriaus su alaus buteliu rankoje.
Neseniai vyrui suėjo trisdešimt metų. Atrodo, kad tokiame amžiuje – pats jėgų žydėjimas, tačiau visuomet judrumu ir aktyvumu pasižymėjęs Pavelas šiandien negali pasigirti nei itin sportiška išvaizda, nei ištverme, nei sveikata. Jaunatvišką energiją pakeitė nesibaigiantis tingulys ir nuolatinis nuotaikos nebuvimas. Širdis po intensyvių darbų ar neišsimiegojus dirba ne taip, kaip turėtų, o lovoje vyrukas – toli gražu nebe galiūnas.
Kodėl dėl alkoholio vartojimo priaugtas svoris vadinamas „alaus pilvuku“
Vienas butelis alaus apdovanoja mus 150–300 kcal. Tiesa, taurėje (200 ml) šampano – 130 kcal, tokiame pat kiekyje grietinėlės likerio – net 700 kcal. Pasirodo, jog svorio priaugti padeda bet koks alkoholinis gėrimas. Kodėl tuomet dėl alkoholio vartojimo priaugtas svoris visame pasaulyje vadinamas „alaus pilvuku“, o ne, pavyzdžiui, „vyno rinkėmis“?
Dietologai pastebi, jog toks pavadinimas atsirado ne be pagrindo: kad ir kaip daugelis nemėgsta stereotipų, prisiekę alaus gėrėjai retai gali pasigirti liekna talija, o štai atsidavę vyno gerbėjai gali pasidžiaugti subtilumu, kultūringumu ir finansiškai geresniu gyvenimu. Dėl „alaus pilvuko“ galima būtų kaltinti mieles, salyklą ir apynius – šie komponentai, dažniausiai aptinkami ne kur kitur, bet būtent aluje, taip pat reikšmingai papildo gėrimo kalorijų kompaniją.
Vis dėlto mus storina ne pats alus, o maistas, vartojamas kartu su alumi. Kaip pastebi mitybos specialistai, su jokiu kitu gėrimu nėra suvartojama tiek nesveiko maisto, kiek jo suvalgoma geriant alų. Vynas gurkšnojamas rafinuotesnėmis progomis ir mažesniais kiekiais, todėl ragaujant gerą, kokybiškai iškeptą kepsnį, jis tik sužadina apetitą, tačiau neverčia persivalgyti. Degtinė dažniausiai vartojama norint greitai ir užtikrintai apsvaigti, todėl maistas šiuo atveju virsta antraeiliu dalyku. O štai alus turi mažą alkoholio koncentraciją, todėl gali būti vartojamas dideliais kiekiais ir ilgai (kad ir visą naktį).
Kadangi alų dažniausiai mėgsta viduriniosios klasės atstovai, gailintys pinigų geresniems gėrimams ir tiesiog neturintys tradicijų gerti vyną, tačiau uždirbantys pakankamai, kad galėtų linksmintis ir įpirkti „McDonald’s“ mėsainį, per audringas linksmybes alui kompaniją dažniausiai palaiko menkavertis, riebalų kupinas maistas – picos, bulvytės, mėsainiai, bulvių traškučiai, įvairūs pusgaminiai. Organizmas, o tiksliau – kepenys, besitvarkydamos su alkoholio sukeltomis problemomis, neturi laiko deginti šiuos riebalus ir kitas nesveiko maisto atnešamas šiukšles, todėl kūne šios medžiagos kaupiasi. Dažniausiai – ant pilvo.
Kuo pavojingi visceraliniai riebalai
„Alaus pilvukas“ atrodo ne itin patraukliai, tačiau Šri Lankos Nacionalinė alkoholio ir tabako institucija (NATA), dažnai kovojanti su žiniasklaidoje lengvabūdiškai platinamais mitais apie alkoholio naudą, tikina, jog estetika šiuo atžvilgiu yra mažiausia iš visų bėdų. Didžiausia problema ta, jog nuo alaus organizme kaupiasi ne poodiniai riebalai, kuriuos organizmas „sandėliuoja“ ruošdamasis badmečiui, bet visceraliniai riebalai. Jie kaupiasi aplink gyvybiškai svarbius organus – kasą, širdį, kepenis. Per didelis kiekis šių riebalų (o „alaus pilvukas“ – ryškiausias ženklas, jog jų yra per daug) labai apsunkina įvairių organų veiklą, todėl ne itin maloni apkūnumo problema bėgant metams gali pavirsti II tipo diabetu, širdies ir kraujagyslių ligomis.
Pavyzdžiui, vienas ar du bokalai alaus per dieną, padedantys atsipalaiduoti po darbo, per keliolika metų priverčia širdį, įprastai sveriančią 200–300 gramų, padidėti, išbrinkti, prarasti elastingumą. Tokia apsunkusi širdis dažnai vadinama „jaučio širdimi“. Visceraliniai riebalai komplikuoja ir taip nelengvą širdies darbą, tačiau net ir šių riebalų sankaupos nekankinamas svarbiausias žmogaus organas nustoja efektingai susitraukinėti, nebegali tvarkingai dirbti, nes, kaip ir prasigėręs darbininkas, praranda savo darbingumą.
Vyro organizme pradeda vyrauti moteriški hormonai
Dėl sumažėjusio seksualinio potraukio ir sumenkusio pajėgumo lovoje kaltę būtų galima suversti nuo alaus kenčiančiai širdžiai – negalėdamas pilnu pajėgumu, kaip jaunystės laikais, pumpuoti kraujo, šis organas nebegali užtikrinti, kad perpumpuoto kraujo užteks erekcijai palaikyti.
Tačiau širdžiai tenka tik dalis kaltės. Nors JAV bei Europos valstybėse alus įsivaizduojamas kaip vyrų gėrimas, nes jį dažniausiai vartoja stambūs, gerai sudėti, fizinį darbą dirbantys, kitaip tariant, „vyriški“ vyrai, karti tiesa yra tokia, jog alus skatina ne suvyriškėti, bet sumoteriškėti. Šiame gėrime yra moteriško hormono progesterono, kuris ilgainiui vyrui suteikia moteriškų bruožų. Be to, alkoholis iš vyriškojo hormono testosterono pavagia vieną vandenilinį kompleksą ir paverčia į moterišką hormoną estradiolį.
Tokiu būdu, nuolatos geriant alų, vyro organizme pradeda vyrauti moteriški hormonai: ima moteriškėti figūra ir balsas, atsiranda bailumas, nyksta trauka moterims. Dėl „jaučio širdies“ vyrai negali užsiimti seksu, o dėl moteriškų hormonų – to ir nenori. Medikai paskaičiavo, jog vyras, reguliariai geriantis alų, visišku impotentu tampa maždaug per 17 metų.
Problemos lovoje kartais priveda prie didelių bėdų asmeniniuose santykiuose. Kai kurie vyrai, negalintys seksualiai patenkinti moters, pradeda jausti nepilnavertiškumą, kompleksuoti. Šie kompleksai, kitos psichologinės bėdos ir įtampa dėl seksualinių nesėkmių gali prasiveržti smurtu prieš moteris, savo kaltę dėl menko libido bandant suversti joms.
Nors Pavelo gyvenime vyksta negeri dalykai – šlubuoja sveikata, draugė, taip pat didelė alaus mėgėja, vyriškėja ir tampa agresyvesnė, o pats Pavelas vis rečiau beišgali patenkinti ją seksualiai, – statybininkas vis dar įsitikinęs, jog alus – tai Dievo dovana: jis pakelia nuotaiką, o mažais kiekiais šį skystį gerti netgi sveika, mat alus skystina kraują bei gerina širdies darbą...