Kaip medus veikia vėžines ląsteles
DELFI pateikia pokalbio su žinomu Lietuvos žolininku, kuris publikuotas leidyklos „ForSmart“ knygoje „77 istorijos apie pergalę prieš vėžį“, ištraukas. J. Ruolia pabrėžia, kad tinkami ir teisingai vartojami maisto produktai, su išmanančiųjų patarimu pasirinktos vaistažolės, pastangos išvengti streso, dvasinė švara – tai tik pradžia kelio, kuris prasideda įveikus ligą.
Pasak jo, vėžinis auglys yra signalas, kad kūne susikaupė per daug šlakų ir nepasisavintų maisto produktų. Kad įveikta liga nepasikartotų, reikia pasirūpinti savo organizmu – užtikrinti gerą mitybą ir pilnavertį virškinimo sistemos darbą, susikaupusių šlakų, apykaitos produktų pasišalinimą. Taip pat svarbi ir dvasinė sveikata, geras centrinės nervų sistemos funkcionavimas. Kad žmogus gautų visas jam būtinas medžiagas, vien geros mitybos gali neužtekti. Tuomet į pagalbą ateina vaistažolės. Tik taikant tokį kompleksišką įvairių priemonių derinį organizme dar užsilikusios vėžinės ląstelės neras patogios vietos įsitvirtinti, bus pastebėtos imuninės sistemos, susektos ir galiausiai numarintos.
Dvasios bėdomis vaistiniai augalai gal ir nepasirūpins (nors, pavyzdžiui, jonažolės puikiai gydo depresiją), tačiau jie tikrai atskubės į pagalbą stiprinant imunitetą ir nervinę sistemą, gerinant virškinimą. Maistas taip pat turi priešvėžinį poveikį, tik svarbu žinoti, kokius maisto produktus naudoti. Tiesa, negalima tikėtis, jog bet kokia vaistažolė padės apsisaugoti nuo pasikartojančio vėžio. J. Ruolia perspėja, jog užsiimti saviveikla – nepatartina: labai lengva perlenkti lazdą. Geriau paklausyti daktarų, vaistininkų patarimų, kokius augalų mišinius vienu ar kitu atveju galima vartoti.
„Išgydžius vėžį, dar daugelį metų žmogų reikia saugoti. Ir pats žmogus turi saugotis veikliosiomis medžiagomis, kurios imuninę sistemą priverčia dirbti dviem etatais: puse etato – prieš bakterijas, puse etato – prieš virusus, dar puse – prieš medžiagų apykaitos produktus ir likusia – prieš vėžį. Kad imuninė sistema dirbtų dviem etatais, jai reikia energijos: žmogui kiekvieną minutę, kiekvieną sekundę reikia energijos molekulių, gliukozės – jos atsargų turi būti kepenyse“, – teigia fitoonkologas. Anot J. Ruolios, geriausias kuras imunitetą prižiūrinčiai nervų sistemai yra medus: šaukštą šio skanėsto galima ištirpinti šiltame vandenyje – taip galima gydyti ir skrandžio uždegimą. Tačiau, jei skrandžio rūgštingumas sumažėjęs, medų reikėtų tirpinti drungname vandeny. Kad nervinė sistema puikiai funkcionuotų, prireiks ne tik medaus – maiste turi būti pakankamai angliavandenių, aminorūgščių, riebalinių rūgščių, vitaminų, fermentų.
Prieštaringai vertinama kava – gerti ar ne?
Visuomet prieštaringų vertinimų susilaukia kava: vieni ją peikia, kiti giria, tačiau įvertinti jos objektyviai nepavyksta net po daugybės tyrimų. Koks šio gėrimo poveikis centrinei nervų sistemai, imunitetui? „Yra du kavos aspektai: joje randama fenolinių junginių – dosnių elektronų donorų, suvaldančių laisvuosius radikalus. O štai kofeinas centrinės nervų sistemos ląsteles priverčia valandą, dvi dirbti dviem etatais. Bet jei organizmas neturi gliukozės, vitaminų, kava smogia kaip bizūnas – energija neuronuose gaminama iš paskutinių jėgų. Kavos prigeriame, egzaminą išlaikome, o po to dvi dienas dėl to gulime be jėgų – net panelės ar vaikino bučinys nepadeda“, – juokauja fitoterapeutas.
Dar viena šių laikų rykštė – stresas, kurio šiais laikais išvengti ypač sunku, tačiau verta bent jau pabandyti. „Kai žmogų nuolatos lydi stresas ir dirgikliai (rūkymas, nesveikas maistas), imuninė sistema mėnesių mėnesiams lieka be priežiūros – ląstelės su pakitusiais genais ramiai pradeda daugintis, nes niekas joms nemaišo, – atskleidžia žolininkas. – Jei žmogus išjungia stresą, liaujasi rietis, imunitetas įsijungia ir užkerta kelią pakitusioms ląstelėms išsikviesti mitybą per kraujagysles, kad šios įaugtų į vėžines ląsteles. Svarbu nepamiršti kasdien suvartoti iki 100 mikrogramų seleno – šios medžiagos yra tų fermentų sudėtyje, kurie pastebi net genų mutacijas ir apie tai praneša imuninei sistemai“.
Chemoterapija, spindulinė terapija, operacija – po visų šių procedūrų organizmas būna nusilpęs, todėl tampa pravartu stiprinti kraujodarą. „Kai po gydymo sumažėja leukocitų, eritrocitų ir trombocitų kiekis, galima vartoti bičių duonelės tabletes. Jose yra 24 amino ir 4 nukleininės rūgštys, kurios pasitarnauja kaip statybinės ląstelių medžiagos, – teigia J. Ruolia. – Taip pat reikėtų vartoti jūros kopūstus (ar jų tabletes). Šiame augale yra visų reikalingų makro ir mikroelementų. Šaltalankyje yra apie 20 karotinoidų, žuvų taukuose – įvairių riebalinių rūgščių. Šių produktų taip pat nereikėtų pamiršti“.
Neišmanančiam vaistažolių gausybėje lengva pasimesti ir, kaip minėta, prisidaryti ne tik naudos, bet ir žalos. Pasak J. Ruolios, po neagresyvaus vėžio (kai auglio piktybiškumas pavadinamas G1 ar G2) verta vartoti tuos augalus, kurie organizmui padeda atpažinti kraujyje cirkuliuojančias, dar jokiame audinyje neprigijusias vėžines ląsteles: išgijus nuo burnos vėžio – gysločius, po smegenų vėžio – jonažoles, po krūtų, kiaušidžių ar gimdos kaklelio vėžio – medetkas, dobilus, po žarnyno vėžio – pelynus, vingiorykštę, po skrandžio vėžio – pelkinius pūkelius, sidabražoles, o po šlapimo pūslės vėžio – takažoles, rykštenes. Iš šių augalų galima pasidaryti ir mišinį, lygiomis dalimis sumaišant dvi ar tris žoles. Nuo odos vėžio, melanomos sugrįžimo saugotis galima vėdrynų arbata, sumaišyta su gysločiais ir dobilais. Įsidėmėtinos ir miškinės sidabražolės – jų šakniastiebiai skiriami po storosios žarnos, gerklės ar stemplės vėžio. Šių šakniastiebių nuoviras neturėtų būti stiprus, kad neskatintų vidurių užkietėjimo. Plačiu priešvėžiniu veikimu pasižymi pelkinės sidabražolės šakniastiebių, lapų ir žiedų nuovirai.
Po agresyvaus auglio operacijos patartina gerti tik ugniažolių arbatą (sumaišytą su krakmolo kisieliumi, be uogų) ir sultis. Tiesa, ir ugniažolių arbatos vartoti negalima beatodairiškai – ji tinka tik tada, jei kepenų tyrimų rezultatai geri, jei šis organas tinkamai funkcionuoja, gamina pakankamai fermentų. Priešingu atveju ugniažolės gali dar labiau pabloginti kepenų darbą – tuomet į kapus onkologinį ligonį nuvarys ne vėžys, bet vaistažolėse esančios agresyvios veikliosios medžiagos.
Kuo pavojingi virškinimą gerinantys preparatai
Pasak J. Ruolios, organizmui daug reikalingesni ne sintetiniai, bet natūralios erdvinės sandaros vitaminai, kurių yra vaisiuose ir daržovėse. Bičių produktuose ir augaluose esantys fermentai bei vitaminai daug lengviau pasisavinami biocheminių organizmo procesų metu, jie sukelia mažiau nemalonių šalutinių reiškinių, o ir kepenys mažiau vargsta, kol pertvarko vitaminų molekulėse esančių atomų išsidėstymą.
Svarbi medžiaga, kurios reikia ir sveikam, ir vėžiu sergančiam, ir jau išsigydžiusiam šią ligą žmogui, yra karotinoidai. Tai puikūs antioksidantai. Tačiau svarbu gauti ne vieną karotinoido rūšį, o jų visumą (apie 20 skirtingų rūšių), nes po vieną šios medžiagų šeimos nariai tik skatins vėžinių ląstelių vystymąsi. Kad organizmas gautų pakankamai karotinoidų, užtenka kartą per savaitę užkąsti tarkuotų morkų, pusvalandį keptų alyvuogių ar kitame mėgstamame aliejuje.
Tinkamas maisto virškinimas yra svarbi vėžio profilaktikos dalis – jei virškinimo sistema puikiai atlieka savo darbą, maistas žarnyne nepūva ir nesudaro palankios terpės vėžinėms ląstelėms. „Preparatų su kasos fermentais ilgai vartoti nereikėtų. Pasitaiko organizmų, kurių kasos ląstelės, ilgesnį laiką vartojant fermentus, negauna komandos darbuotis, todėl pradeda virškinti pačios save. Nereikėtų nustebti, jei ilgus metus virškinimą gerinant fermentais išsivysto kasos vėžys“, – perspėja J. Ruolia.
Vietoj fermentų prieš valgį būtina pagerti vaistažolių – karčiojo pelyno, trilapio pupalaiškio ar kiaulpienės šaknų, gysločių lapų, ramunėlių, medetkų žiedų – mišinių arbatos. Populiariojo, be paliovos giriamo „Rytų stebuklo“ ženšenio šaknų buvusiems onkologiniams ligoniams geriau apskritai nevartoti – jose esančios medžiagos pagerina deguonies pasisavinimą adenokarcinomose. Dar keletas dalykų, kurių reikėtų atsisakyti žmonėms, persirgusiems vėžiu, – tai intensyviai, nenatūraliai greitai užaugintų gyvulių ir žuvų mėsos (tokioje mėsoje dar yra antibiotikų ir augimo hormonų liekanų, galinčių pakenkti organizmui) bei įpročio maistą laikyti plastikiniuose induose (iš tokių indų išsiskirianti medžiaga dioksinas taip pat nuodija organizmą). Šildyti maisto plastikiniuose induose mikrobangų krosnelėje apskritai negalima dėl dar intensyvesnio nuodingų medžiagų išsiskyrimo.
Net sveikai maitinantis organizme susidaro daugybė pašalinių produktų
„Penketą metų po išgydyto vėžio reikia stebėti organizmo rūgščių ir šarmų pusiausvyrą (pH), kad nesusidarytų palankios sąlygos dar kartą vystytis augliui“, – perspėja fitoterapeutas. Stebėti šią pusiausvyrą nėra sudėtinga: ryte, pietų metu ir vakare lakmuso popierėliu tereikia pamatuoti savo šlapimo pH, o gautus rezultatus sudėti ir padalinti iš trijų. Buvusio onkologinio ligonio vidurkis turėtų būti 6–6,5. Jei šis rezultatas didesnis, organizmas tampa šarmingesnis. Tuomet padėti sau galima labai paprastai – tereikia gerti šulinio ar šaltinio vandenį, kaskart po du gurkšnius.
Sveikos mitybos svarbą supranta daugelis. Taip pat sąmoningai suvokiame, jog stresas, įtampa organizmui daro žalą, todėl reikėtų šių potyrių vengti. Tačiau ne kiekvienas buvęs onkologinis ligonis ar sveikas nuo vėžio besisaugantis žmogus žino, jog net ir sveikai maitinantis bei sportuojant organizme susidaro daugybė pašalinių produktų. Jie atsiranda skaidant maistą bei vykstant įprastiems biologiniams procesams – ląstelių augimui, organų funkcionavimui. Šios balastinės medžiagos mitais apipintos ne menkiau nei kava – vieni medikai įvairių procesų atliekas vadina šlakais ir teigia, jog pašaliniai organizme vykstančių cheminių reakcijų produktai nuodija kūną, kiti tik juokiasi teigdami, kad niekas vadinamųjų šlakų nematė. J. Ruolia šiuo klausimu kategoriškas – mįslingieji ir nematomi apykaitos produktai savaime nėra blogi, tačiau žalingi įpročiai skatina tokių medžiagų gausėjimą, o ko per daug, tas – nesveika
„Organizme yra labai daug apykaitos produktų – deguonies, vandenilio atplaišų, vadinamųjų laisvųjų radikalų. Nesuklyskite – laisvieji radikalai leukocitams yra pravartus ginklas žudant bakterijas ir virusus. Tik kai susidaro šių radikalų perteklius – kai kelias valandas riejamės, kai rūkome, kai vieną vakarą geriame kelių rūšių alkoholį, kai organizme pūva visi produktai, tuomet mūsų kūne susidaro be galo daug medžiagų be vieno ar dviejų elektronų. Šie laisvieji radikalai laksto po visą kūną, plėšo iš ląstelių sienelių po elektroną. Ir lieka šeimininkas, iš kurio buvo atplėštas elektronas. Tas pats šeimininkas – ląstelė ar atomas – tampa laisvuoju radikalu – jis vėl ieško, iš kur paimti elektroną.
Kai milijardai atomų, likusių be elektronų, plėšosi tarpusavy, organizme kyla chaosas – sutrinka biocheminės, biofizikinės pusiausvyros, išsivysto vadinamasis oksidacinis stresas. Kad organizmas galėtų suvaldyti šį chaosą, būtini vitaminas A, E, C, svogūnas, česnakas, žalioji arbata, visos aromatinės vaistažolės, šaltmėtės, pipirmėtės, raudonėlis. Kūnas turi būti aprūpintas natūralios sandaros vitaminais, selenu ir donorais taip trūkstamų elektronų, ypač vartojant antibiotikus, priešvėžinius ar priešuždegiminius vaistus. Tik taip organizmas gali baigti šitą elektronų plėšymo politiką, – teigia fitoonkologas.
