Gėlininko kieme 200 veislių ir rūšių bijūnų: šiemet jie aplenkė laiką

Pasišiaušėliai bijūnai, įprastai pražysdavę per Antanines, švenčiamas birželio 13-ąją, ir nuvysdavę per Vladines, minimas praėjus trims dienoms po Joninių, šiemet keičia tradicijas.

Šalyje garsaus retų augalų kolekcininko ir selekcininko panevėžiečio Algirdo Gražio bijūnų plantacija šįmet savo grožį parodė lygiai mėnesiu anksčiau – deivės Mildos dieną gegužės 13-ąją.

Žydi vos porą dienų

„Bėda ta, kad be perstojo spiginant kaitriai šiųmetei saulei, bijūnai žydi vos porą dienų, o trečioj jau pradeda mesti žiedlapius. Kiek auginu šias gėles, tokio trumpo žydėjimo dar nėra buvę“, – tvirtina Algirdas Gražys, ne tik Lietuvoje, bet ir kitose šalyse žinomas panevėžietis gėlių augintojas, išvedęs ne vieną naują jų veislę.

Gėlininkas skaičiuoja auginantis dviejų šimtų veislių ir rūšių bijūnus, šiuo metu žydinčius jo sklype netoli Karsakiškio. Vidurio ir Šiaurės Lietuvoje daugiau tokių didelių bijūnų plantacijų nesama, panašių teturi Vilniaus, Kauno ir Šiaulių botanikos sodai.

Su jų vadovais ir selekcininkais A. Gražys artimai bendrauja. Jie taip pat stebisi ankstyvu ir labai trumpu bijūnų žydėjimu. Nemažai Algirdo bijūnų yra vėlyvųjų rūšių. Pasak augintojo, šios aromatingos gėlės dar kiek pažydės, nors Joninių kažin ar sulauks.

„Kad bijūno žiedas džiugintų ilgiau, reikia nuskynus nuskabyti apatinius lapus ir pamerkti į vandenį įbėrus truputėlį cukraus. Vandenį kas porą dienų keičiant, pamerkti bijūnai turėtų žydėti apie savaitę“, – pataria gėlininkas. O gėlyne pasodinti bijūnai, kad ir gausiai laistomi, tiek ilgai tikrai nežydės, jų žiedlapius nubarstys kaip reta kaitri saulė.

Karališka gėlė

A. Gražys bijūną pristato kaip karališką gėlę. Taip ji pavadinama dėl didžiulių ir puošnių žiedų. Selekcininkas teigia iš kitų girdintis, kad šiemet bijūnai ne tik trumpiau žydi, bet ir žiedų sukrauna mažiau. Pats jis to nepastebėjo – kasdien regi savąją bijūnų žiedų jūrą.

Apie ją jau žino daugelis, tad prie Algirdo bijūnų lauko dažnai matyti besifotografuojantieji. Ši žiedų jūra pačių įvairiausių spalvų ir atspalvių, pradedant balta ir baigiant juoda.

„Tik mėlynų bijūnų neturiu, nes tokių niekur nerasi. Mėlynų bijūnų apskritai dar nėra išvesta, nors gal kada nors ir bus“, – tikisi panevėžietis. Pasak žinovo, bijūnų tėvynė yra trys Azijos šalys: Kinija, Japonija, Iranas. Ten šios gėlės, žydinčios tuščiaviduriais žiedais, tebeauga laukuose. Kad bijūnai iš pievų gėlių tapo karališkais augalais, pasak G. Gražio, yra JAV ir Europos selekcininkų nuopelnas. Anot jo, išvedant naujas veisles Europoje bene daugiausia yra nuveikę Prancūzijos ir rusijos mokslininkai. „Mano paties nuopelnas nėra didelis. Aš išvedu jurginų veisles“, – paaiškino panevėžietis.

Pats labiausiai žavisi rausvuoju bijūnu. Jo žiedas kone tokio dydžio kaip žmogaus galva. Ši veislė pavadinta garsios prancūzų aktorės Saros Bernard vardu. Algirdas sako aptikęs, kad senovėje Rytų šalių gyventojai bijūnus panaudodavo ir kaip vaistus. Nuo kokių ligų jie gydydavo, nėra išlikę tikslių žinių. Ne visai tiksliais duomenimis, iš bijūnų buvo gaminami vaistai, gelbstintys segant depresija, jaučiant nerimą.

„Tikrai žinau, kad bijūnų šaknimis būdavo skaninamos ir sriubos“, – patikino A. Gražys.

Po bijūnu – duonos riekė

Pasidomėjus, ar yra bijūnų auginimo paslapčių, A. Gražys atsakė: žinoma, kad yra. Sodinant šaknis turi atsidurti ne gilesniame nei trijų penkių centimetrų gylyje. Tada žiedai bus patys gražiausi ir gausiausi. „Esu girdėjęs, kad anksčiau sodindami į žemę bijūnus, žmonės po šiuo augalu padėdavo ruginės duonos riekę. Kodėl taip darydavo ir kuo duona gali padėti šiam augalui, neturiu atsakymo“, – teigia A. Gražys.

Nubyrėjus žiedams, laikas šiuos augalus patręšti, kad kitais metais vėl džiugintų gausiais ir gražiais žiedais. Patiems išradinėti kokių nors tręšimo būdų selekcininkas nepatarė – trąšas kuria mokslininkai, tad siūlė pasitikėti jais. Praktiškas augalas A. Gražys teigė, kad jam pačiam bijūnai patinka ir dėl savojo grožio, ir dar dėl praktinių dalykų, mat šioms gėlėms nereikia daug priežiūros. „Pasisodinai bijūną ir dešimt metų gali būti ramus. Tereikės rudenį nupjauti lapus, o gėlė vešės ir žydės“, – sako augintojas. Gėlės Algirdui toli gražu ne vien grožis, džiaugsmas, malonumas, staigmenos. „Gėlės man yra gyvenimas. Neįsivaizduoju, kaip reikėtų gyventi jų neauginant“, – sako A. Gražys.