Filmo „Pietinia Kronikos“ raudonojo kilimo premjera:
Tad nenuostabu, jog vienu iš pačių laukiamiausių 2025 metų premjerinių filmų Lietuvoje tapo žinomo iš filmų „Artimos šviesos“ režisieriaus Igno Miškinio naujas projektas „Pietinia kronikas“, kurio pamatu tapo 2017 metais išleistas populiarus Rimanto Kmitos parašytas to paties pavadinimo romanas. Ir galiu iš karto pasakyti – gavosi nuostabi ekranizacija. O kodėl knyga ir filmas yra verti Jūsų dėmesio, tuoj paaiškinsiu.
Apie ką mes čia…
Gyventi 90-ųjų pradžioje Šiauliuose nėra lengva – turi neišsiskirti iš minios, nešioti rajone pagarbos vertus treningus, kartais smulkiai vagiliauti, būti ištikimam savo draugeliams ir kas svarbiausia, turėti merginą, nes kitaip būsi laikomas visišku nevykėliu. Tokiais principais gyvena ir Rimantas, kuris vieną dieną netikėtai atranda potraukį literatūrai. O tai reiškia, jog jis ant savo galvos gali užsikrauti labai didelius nemalonumus.
Kūrinio turinys
Iš karto noriu atsiprašyti visų „bachūrų“, kad rašau be šiaulietiškos tarmės, bet noriu, kad tekstą suprastų ne tik šio regiono, kuriame vyksta pagrindinis filmo veiksmas, gyventojai, o ir visi kiti. O dar nenoriu „prasileisti“ į galvą, jeigu pavartočiau kokį ne tokį žodį, kuris su Šiaulių „panetkėm“ neturi nieko bendro. Tad dar kartą atsiprašau ir važiuojam!
Kaip jau rašiau anksčiau, filmas yra geras, nes gera yra knyga, todėl turėdamas tokį rimtą pamatą, juostos režisierius sugebėjo itin taikliai perkelti šią daug kam artimą istoriją į ekranus. Kodėl ji yra artima? Atsakymas be galo paprastas – 90-uosius Lietuvoje išgyveno daug kas, bet tikrai ne visiems pasisekė, atsižvelgus į tą laukinį nusikalstomų grupuočių siautėjimo laikotarpį. Ir čia jau nesvarbu apie kokį miestą eina kalba, nes ne tik Lietuvoje, o visame postsovietiniame bloke vyko tas pats. Nesivelsiu į detales, nes manau informacijos šia tema yra išties pilna tiek internete, tiek ir dokumentinio tipo literatūroje, bet noriu pasakyti, kad vargu, ar kas norėtų sugrįžti į tuos laikus, kas juos išgyveno.
Ir filme tie laikai tampa puikiausiu fonu pabrėžti 90-ųjų jaunimo problemas ir jų gyvenimo būdą. Jauni žmonės, kurie gyvena dabartiniais „pūkuotais“ laikais, sunkiai galėtų tą suvokti, bet pamatyti iš šono, kaip gyveno jų tėvai ar seneliai, filmas leidžia, todėl netgi sakyčiau, jog tai toks pamokantis, edukuojantis ir tuo pačiu nuoširdus „meilės laiškas“ rodomam ekrane laikotarpiui. Laikotarpiui, kuris užgrūdino ne vieną iš mūsų.
Atmetus 90-ųjų ypatumus su kruopščiai tam laikotarpiui pateiktomis svarbiomis detalėmis, visas filmo dėmesys yra skirtas visai kitokioms temoms, susijusioms su rimtomis socialinėmis problemomis, kurių epicentre atsiduria pagrindinis juostos herojus. Būtent jo akimis ir mes gauname tą tikslų, kažkiek romantizuotą, bet gana įdomiai pateiktą žvilgsnį į visokiausias problemas, kurios kamavo tų laukinių laikų žmones. Ypač bendrą efektą sustiprina tas faktas, jog tos problemos buvo iškeliamos iš jauno žmogaus perspektyvos, pradedant smulkmenomis, o baigiant rimtesniais nutikimais. Kokiais? Na, „spoilinti“ aš nežadu, nes kame tada įdomumas žiūrėti filmą? Bet jeigu taip trumpai – nesvarbu kuriame dešimtmetyje mes gyvename, nes tam tikros bėdos niekur nedingsta, o tik įgauna kitokią formą.
Beje, filme yra ir humoro. Tokio „maroziško“, bet puikiai įterpto tarp eilučių, jog ne vien susimąstyti peržiūros metu buvo galima, bet ir nuoširdžiai pasijuokti iš kuriozinių situacijų, kurių filme ne viena ir net ne dvi.
Ir aišku, veikėjai. Kaip gi taikliai buvo pristatyti pagrindiniai juostos personažai, pradedant Rimantu su Minde ir baigiant Monika. O maloniausia, jog visi veikėjai filme ne tik, kad atsiskleidžia, bet tuo pačiu leidžia juos pamėgti. Vyšnaite ant torto tampa tai, jog stebint juos, galima įžvelgti ką nors iš mūsų aplinkos. Nesvarbu, ar tai giminė, ar koks nors kaimynas, ar kas nors iš draugų kompanijos. Visada, tikrai visada bus kažkas panašus į tuos personažus, kurie tapo šios juostos siužeto varikliu.
Manau, tai tiek, nes filmo istorija yra daugiasluoksnė ir tuo pačiu turinti savo intriguojančių siužetinių sprendimų, o jų išduoti aš nesiruošiu. Tiesiog raginu nueiti į kiną, pasimėgauti šiuo filmu ir suprasti, kokiais sąlyginai gerais laikais mes dabar gyvename. Na, o asmeniškai man tai yra metų lietuviškas filmas. Žinau, žinau, metai tik prasidėjo, bet abejoju, ar kas nors šiemet mane taip sužavės iš lietuviškų filmų savo paprastumu, nuoširdumu ir taiklumu kaip šis Igno Miškinio surežisuotas projektas.
Techninė juostos pusė
Dėl ko dar noriu pagirti šios juostos kūrėjus, tai dėl idealaus montažo, kuris leido patikėti tuo, kas vyko ekrane. Visgi nepamirškime, jog juostoje yra scenos iš to tikro 90-ųjų gyvenimo kaip tarkim kadrai iš tuometinio Vilniaus ar grupės Fojė koncertas pajūry, kuriame dalyvavo filmo personažai. Tad toks epizodinis „mokumentikos“ (angl. „mocumentary“) stilius suteikė šiai juostai autentikos pavidalą visame kame.
Kitais filmo privalumais tampa geras ir detalumu smulkmenoms pasižymėjęs operatoriaus darbas ir nuostabus, puikiai laikotarpio atmosferą perteikęs garso takelis.
Ir svarbiausia – produkcijos dizainas su meniniu apipavidalinimu. Žiūri filmą ir negali atsistebėti, kaip gi natūraliai buvo pateiktas žvilgsnis į 90-ųjų gyvenimą. Personažų rūbai, atitinkamos dekoracijos, pasirinktos vietovės, šypseną sukeliančios anais laikais madingos šukuosenos, tikroviškas grimas... Be priekaištų.
Aktorių kolektyvinis darbas
Komplimentų nusipelno ir įtikinamai pagrindinius veikėjus įkūniję jauni Lietuvos aktoriniai talentai – Džiugas Grinys, Robertas Petraitis, Digna Kulionytė ir Irena Sikorskytė. Taip pat filme galima pamatyti ir lietuviško kino elitą su Dainiumi Gavedoniu ir Vaidotu Martinančiu priešaky. Ir... Filme yra kelios staigmenos, bet jų neliesiu, nes nenoriu gadinti įspūdžio.
Verdiktas
„Pietinia kronikas“ – visomis prasmėmis nuostabiai į kino ekranus perkeltas Rimanto Kmitos parašytas romanas, kuris nukelia žiūrovus ne tik į laukinių 90-ųjų erą su visais tam laikotarpiui būdingais aspektais, bet ir leidžia pasimėgauti nuoširdžiu, svarbias socialines temas iškeliančiu bei natūralumu spinduliuojančiu pasakojimu su šauniai į siužetą įterptu savikritišku humoru. Papildomu filmo koziriu tampa autentika alsuojanti techninė pusė ir puikūs jaunos kartos aktorių pasirodymai, be kurių šis filmas nebūtų toks, kokiu yra.
