Daigus perka iš Vokietijos
„Žemės ūkyje daug kas priklauso nuo orų, kenkėjų, ligų, todėl gana sudėtinga prognozuoti ir derlių, ir pajamas“, – sako salotų ūkio šeimininkas Vaidas Nagreckis, daugiau nei dešimtmetį veikiantis šioje srityje.
Visgi, pasak jo, dabar svarbiausia, kad nebūtų karo, o visas kitas problemas galima įveikti, tik reikia suremti pečius, draugiškai sutarti ir vieni kitiems nepavydėti.
Ūkininkas kruopščiai planuoja ir jau rudenį susidėlioja, kiek ir kokių salotų augins kitais metais. Tokio plano reikia ne tik sau, bet ir tiekėjams iš Vokietijos, iš kur jis gauna visus salotų daigus. Pats tuo neužsiima, nes reikėtų investuoti į šiltnamius, į kuriuos dar žiemą yra sėjamos salotų sėklos. Augintojas pasirinko kitą kelią – pirkti daigus ir auginti salotas lauke.
Paprastai kasmet daigai pradedami sodinti kovo 17–18 d., o apie gegužės vidurį pirmasis derlius jau keliauja į prekybos tinklus. „Salotas auginame lauke, todėl viskas priklauso nuo orų – jeigu bus šilčiau, pirmasis salotų derlius bus imamas dar iki gegužės vidurio, o jeigu vėsiau – gegužės antroje pusėje“, – teigė Vaidas.
Pirmiausia užauga garbanotosios, po jų neilgai trukus imamos ir romaninės, gūžinės „Iceberg“ salotos ir kt.
Salotoms skirta apie 50 ha, per savaitę pasodinama per 200 tūkst. daigų, o per metus išauginamas beveik trigubas salotų derlius. „Tiksliau nuimame 2,7 karto salotų derliaus, tad per sezoną bendras salotų plotas būna maždaug 140 hektarų. Kadangi auginame iš daigelių, tai leidžia gauti kelis derlius, jeigu augintume iš sėklų, žinoma, tiek derliaus neturėtume. Salotų sėklos Vokietijoje sėjamos anksti – sausio pabaigoje ar vasario pradžioje. Jeigu tai darytume patys, reikėtų didelių šiltnamių“, – pasakojo salotų augintojas.
Dirba mašinos ir žmonės
Verslo idėją – auginti salotas – Vaidas parsivežė iš Danijos, kur pats dirbo tokiame ūkyje. Čia ir subrendo mintis, kodėl gi pačiam Lietuvoje tuo neužsiimti.
Vaido ir Irmos Nagreckių ūkis Raseinių rajone buvo įkurtas 2012 metais įkurtas, o 2013-aisiais jau dorojo pirmąjį salotų derlių. Iš viso ūkis dirba virš 430 ha, kur auginami ir javai.
Ūkio savininkas atsispyrė nuo užsienyje įgytos patirties, bet, jo teigimu, geriausia ir reikšmingiausia yra savoji patirtis, kai savo kailiu patiri ir sėkmę, ir nesėkmę, tai grūdina ir moko.
Salotų augintojai yra nemaži darbdaviai – sezono metų čia iš viso darbuojasi apie pusšimtis žmonių. Žiemos laiku darbuotojų būna kur kas mažiau, tačiau darbymetis trunka ilgai – pradeda įsibėgėti maždaug nuo kovo vidurio ir tęsiasi iki šalnų. Kai kurie darbuotojai ištikimai ūkyje dirba nuo pat įsikūrimo.
Atrodytų, kad auginant tiek daug salotų, darbuotojų reikėtų dar daugiau, tačiau salotų daigų sodinimas yra mechanizuotas, o ravėjimas – robotizuotas.
„Daigus sodina mašina, ravi robotas, aišku, sodinant reikia ir žmonių priežiūros, tačiau daugiausia darbo rankų prireikia derliaus nuėmimo metu. Taip yra visame pasaulyje – tiek JAV, tiek Europoje, tiek ir kitur tokiame darbe reikia būtent žmonių rankų“, – pastebėjo V. Nagreckis.
Nuskintos salotos praktiškai nesandėliuojamos, gavus užsakymą iš prekybos tinklų, iškart pakuojamos ir vežamos, nebent kelioms valandoms dedamos į šaldytuvą atvėsinti. „Iš vakaro produkcija paruošiama, o naktį ar paryčiais išvežiojama. Kai vežama į Rygą ar Taliną, tai iškart ir važiuoja, nes atstumas ilgesnis“, – pasakojo salotų augintojas.
Gerai ir nulinis pelnas
Ūkininkas nuolat investuoja į ūkio infrastruktūrą, atnaujina techniką, diegia inovacijas. Kai buvo pabrangę energijos ištekliai, jis sumanė investuoti į saulės elektrinę, kuri dabar taupo resursus.
Pasak Vaido, jeigu neinvestuosi, imsi atsilikti nuo pažangos ir naujų technologijų, be to, technika dėvisi. Tokiame ūkyje būtina ir laistymo įranga. Tam, kad nuskintos salotos išliktų šviežios ir kokybiškos, jos atvėsinamos vakuuminiame šaldytuve. O kad šviežios salotos pasiektų parduotuves, reikalingas modernus tinkamas transportas.
V. Nagreckis sakė, kad investuojant į ūkį tik kartą pasinaudojo europine parama, tai buvo bene prieš dešimt metų. Toliau stengėsi apsieiti be paramos, nes ją gaunant tenka prisiimti daug įsipareigojimų, o tai gana apriboja veikimo laisvę.
Ūkio savininkas tvirtino, kad salotų auginimo pelningumas labai priklauso nuo metų, juk būna ir netikėtų šalnų, ir krušų bei liūčių, ir sausrų. Po tokių gamtos stichijų mažiau ar daugiau nukenčia derlius, o kartais netektys būna labai reikšmingos.
„Pavyzdžiui, pernai iš pradžių sezonas ėjo puikiai, bet vėliau 400 tūkst. daigų teko užarti, ne viena iš šių pasodintų salotų nebuvo nupjauta ir parduota. Užpuolė kenkėjai amarai ir nieko negalėjome padaryti, todėl viską užarėme. Štai ir uždarbis“, – kalbėjo Vaidas.
Salotų augintojas sakė, kad veikla būna patenkintas, kai sumokėjus atlyginimus, mokesčius, įvertinus amortizacija ir nusidėvėjimą, skaičiuojamas nulinis pelnas. „Apyvarta gali būti didelė, bet reikia žiūrėti galutinį rezultatą, o nulis, manau, irgi gerai. Aišku, sezonai būna labai įvairūs – vieni geresni, kiti prastesni“, – teigė ūkininkas.
Svarbiausia, kad nebūtų karo
Kalbėdamas apie darbus ir investicijas, V. Nagreckis nestokoja optimizmo ir entuziazmo. Sako, kad reikia mažiau skųstis, bet daugiau veikti ir padėti vieni kitiems.
„Svarbiausia, kad nebūtų karo, jeigu esame pavalgę, apsirengę ir dar sveiki, tai ko daugiau ir norėti. Jei vieni kitiems mažiau pavydėsime, bet būsime draugiškesni, visiems bus geriau, tuo pačiu ir visai valstybei. Juk kam parduosi savo užaugintą daržovę, pagamintą baldą ar ką nors kitą, jeigu aplinkui žmonės blogai gyvens ir nebus kam to pirkti. Todėl būkime supratingesni“, – kalbėjo ūkininkas.
