Karas prieš sovietinį paveldą: griauna be pasigailėjimo

Turbūt niekam nereikia pasakoti, kad Lietuvos kraštovaizdis yra unikalus. Tačiau dažnai jį darko seni bešeimininkiai pastatai. Didžiausią vizualinę žalą jie daro saugomose teritorijose. Kaip tik todėl Lietuvoje jau kurį laiką vyksta intensyvi kova su šiais statiniais. Kokia ji?

Darko unikalų saugomos teritorijos kraštovaizdį

Lietuva iš kitų Europos šalių išsiskiria unikaliu savo kraštovaizdžiu: platūs miškai ir juose sruvenantys upeliai, dideli laukai ir aukštos kalvos, riedulynai ir smėlingos vietovės, ežerai ir per visą šalį nusidriekusios upės. Nemažai unikalių Lietuvos vietų turi specialų saugomos teritorijos statusą ir jose dažniausiai įsikūręs nacionalinis ar regioninis parkas, draustinis.

Tačiau kai kuriose saugomose teritorijose harmoningą kraštovaizdį griauna sovietmečio siaubūnai: ne vieną dešimtį metų stovintys fermų, kolūkių pastatai, technikos garažai. Dauguma jų, anot Valstybinės saugomų teritorijų tarnybos direktoriaus pavaduotojos Rūtos Baškytės, turi vieną ar net kelis šeimininkus, kurie nesutinka pastato pašalinti.

„Daugiausiai yra buvę sovietmečio fermos, gamybiniai centrai, garažai, sandėlių liekanos. Daugiausiai būtent kolūkinis paveldas“, – vardija pašnekovė.

VSTT direktoriaus pavaduotoja aiškina, kad visi apleisti pastatai mažina saugomų teritorijų vertę ir žaloja kraštovaizdį: „Galima palyginti su paveikslu: jis yra nutapytas ir jame kažkoks kleckas. Taip pat ir čia: žiūri į harmoningą kraštovaizdį - arba toliau kuriamas kultūrinis kraštovaizdis tvarkant, arba jis turi būti renatūralizuotas. Kažkada kažką žmonės pastatė ir apleido ir tada turi arba aptvarkyti, arba renatūralizuoti.“

R. Baškytė akcentuoja, kad dažniausiai tokiuose pastatuose prišiukšlinama, todėl jie dar labiau darko vietovės grožį.

„Apleistas kraštovaizdis, neprižiūrimas, netvarkomas, kaip šiukšlynas. Pavyzdžiui, Medvėgalio aplinka. Ten matoma atodanga ir slėnis. Visa tai matoma nuo apžvalgos taškų. Ir šalia yra šiukšlynas. Jeigu yra apleisti pastatai, tai žmonės dar ir šiukšlių priverčia, jau jie patys atrodo neestetiškai apgriuvę, o žmonės dar ir sąvartynu juos paverčia“, – piktinasi VSTT direktoriaus pavaduotoja.

Vienas pastatas priklausė dešimčiai žmonių

Vis dėlto, kaip pasakoja R. Baškytė, prieš 13 metų Lietuvoje būta kur kas daugiau apleistų pastatų nei yra šiandien. Pasak jos, atkūrus nepriklausomybę, imta kalbėti apie sovietinių monstrų saugomose teritorijose ateitį. Ne vienas tokių apleistų pastatų buvo perduotas naujiems šeimininkams. R. Baškytė pažymi, kad perduodant šį sovietinį turtą buvo taikoma praktika vieną pastatą atiduoti dviem, trims ar net dvylikai žmonių.

Tačiau ne visi turėjo galimybių naująjį nekilnojamąjį turtą tvarkyti. O kiti, kaip pasakoja Dieveniškių istorinio regioninio parko direktorius Robertas Jomantas, jiems priklausančius pastatus naudojo statybinių medžiagų išgavimui.

„Tie pastatai buvo išdalinti žmonėms ir šitų fermų šeimininkai galėjo būti nuo 8 iki 12 ir gal net daugiau žmonių. Tai vienas pastato stogą nuardė, kitas neturi pasirinkimo ir taip pat turi ardyti ir taip išėjo, kad tie pastatai po truputį pradėjo nykti ir juos ardė iki tiek, kol jau atsirado grėsmė, kad jie gali pradėti griūti“, – tvirtina R. Jomantas.

Statiniai griaunami iki šiol

Kai apleisti sovietmetį menantys statiniai ėmė kelti pavojų saugomose teritorijose besilankantiems žmonėms, imta dar garsiau kalbėti apie jų griovimą. Tačiau, kaip aiškina VSTT direktoriaus pavaduotoja R. Baškytė, tai buvo labai sunku įgyvendinti, kol pastatai buvo kažkieno nuosavybė: laisvai nugriauti galima tik bešeimininkį, niekam nepriklausantį, statinį.

„Tai buvo nemaža problema, nes tam, kad pripažintume bešeimininkiu, niekas į tą turtą neturi pretenduoti. Nes jei jis kažkam priklauso, tai nugriovus gali tekti po to kompensuoti. Tai tas pripažinimas bešeimininkiu pastatu yra ilgas. Ypač tokiu atveju, jei pastatas priklauso, pavyzdžiui, 50 savininkų, jei jis labai didelis“, – pasakoja pašnekovė.

Nepaisant trukdžių, iki 2003 metų Lietuvos saugomose teritorijose pavyko nugriauti 11 bešeimininkių apleistų pastatų. Tikroji kova su bešeimininkiais pastatais, anot R. Baškytės pradėta 2009 metais. 2014 metais jau buvo sutvarkyti 252 apleisti objektai ar jų kompleksai bei apleistos teritorijos. Bešeimininkių pastatų griovimas vyksta ir dabar. Kaip informuoja VSTT, nugriautų pastatų statybinės atliekos perdirbamos į skaldą, kuri naudojama keliams tiesti.

Daugiausia pastatų nugriauta Dieveniškių istoriniame regioniniame parke

Apleisti statiniai buvo griaunami Aukštaitijos, Dzūkijos, Kuršių nerijos nacionaliniuose parkuose, taip pat Anykščių, Biržų, Salantų, Tytuvėnų, Pajūrio, Sartų, Sirvėtos, Ventos, Nemuno deltos, Vištyčio ir kituose regioniniuose parkuose. Vis dėlto, VSTT nepavyko pašalinti visų apleistų pastatų, nes ne visų jų šeimininkai sutiko savo nuosavybės atsisakyti, todėl derybos dėl kai kurių sovietinių monstrų vyksta iki šiol.

R. Baškytė prisimena, kad iki 2013 metų daugiausia bešeimininkių pastatų nugriauta jau minėtame Dieveniškių istoriniame regioniniame parke – 50 statinių. Jo direktorius R. Jomantas pasakoja apie parke buvusių griuvenų žalą unikaliam saugomos teritorijos kraštovaizdžiui ir grėsmę lankytojams.

„Be abejonės, pagrindinė grėsmė (bešeimininkių pastatų – red.) yra kraštovaizdžiui. Jie visai nederėjo prie mūsų kultūrinio kraštovaizdžio. <...> Šiaip pats pastatas, kai jis stovi su stogu ir atlieka savo funkcinę paskirtį, dėl ko jis buvo pastatytas, yra viena, bet visiškai kas kita, kai pastatas yra nuardytas ir ten belikusios tik praktiškai sienos ir tik laiko klausimas, kada stipresniam vėjui papūtus ar dėl kitų priežasčių jis sugrius. Ir ar nebus taip, kaip buvo, jei neklystu, Kauno rajone, kai buvo prispausti dviratininkai, pasislėpę nuo lietaus. Vadinasi, reikia konstatuoti, kad tie pastatai kėlė grėsmę visuomenei ir aš labai džiaugiuosi, kad mes tokių atvejų neturėjome. Niekas nebuvo sužeistas“, – džiaugiasi parko direktorius.

R. Jomantas priduria, kad šiuo metu Dieveniškių kultūrinis regioninis parkas bešeimininkių pastatų neturi. Tačiau, anot jo, yra keli savininkus turintys statiniai, kurie praradę reprezentatyvią išvaizdą. Vis dėlto jis akcentuoja, kad žmonės šiais laikais geranoriškesni ir sutinka deramai rūpintis pastatu saugomoje teritorijoje bei priklelti jį „antram gyvenimui“.

„Mes turime labai gražių pavydžių, kai tie pastatai, kurie turi šeimininkus ir nebuvo nugriauti yra atstatyti, ten vykdoma veikla. Tai ten šeimininkai labai puikiai tvarkosi. Aš paminėjau tik vieną pastatą, kur mes iki galo neišsiaiškinome dar, ar ten vėjas stogą sudarkė. Bet vis tiek jis nėra toks, kokie buvo tie pirmieji bešeimininkiai, kurie tikrai keltų grėsmę. Tai yra tie pastatai, kuriuos tikrai galima remontuoti, pritaikyti kitoms reikmėms. Atsiranda iš tiesų ir poreikis kažką juose įkurti. Tai tokių griuvenų dabar mūsų parkas neturi“, – pasakoja Dieveniškių kultūrinio regioninio parko direktorius.

Apleistų pastatų dar liko

Antroje vietoje pagal nugriautų bešeimininkių pastatų skaičių saugomose teritorijose iki 2013 metų yra Biržų regioninis parkas. Jame pašalinti 35 pastatai. Parko vyr. specialistė Inga Tručinskienė GRYNAS.lt pasakoja, kad tarp nugriautų pastatų būta ir tokių, kurie turėjo šeimininkus, tačiau, jiems atsisakius turtą prižiūrėti, buvo sutarta pastatus pripažinti bešeimininkiais.

„Pastatų šeimininkų buvo reikalaujama susitvarkyti nuosavybę, kad jis nekeltų grėsmės žmonėms ir derėtų prie parko kraštovaizdžio, kad būtų kuo mažiau pastebimas. Arba pripažinti pastatą bešeimininkiu. Dalis šeimininkų pasirinko tokį kelią, kad nuosavybės vis dėlto atsisakė. Buvo tokių, kurie pasiliko. Mūsų parko teritorijoje vis dar yra apleistų statinių. Kadangi tvarkymai buvo mūsų parke 2012 – 2013 metais, tai nuo to laiko atsiranda ir naujų statinių, kurie yra neprižiūrimi. Kai kurie būna nuperkami, suremontuojami ar nugriaunami“, – teigia I. Tručinskienė.

Anot pašnekovės, kaip ir kitose saugomose teritorijose, Biržų regioniniame parke buvę ir vis dar esantys keli apleisti pastatai darkė unikalų vietovės kraštovaizdį ir nederėjo prie parko direkcijos reprezentuojamų vertybių. Be to, jau nugriauti pastatai kėlė problemų dėl saugumo: „Visi apleisti bešeimininkiai pastatai buvo statyti sovietiniais laikais. Tai fermos, daržinės ar kiti tokie sovietinių laikų pastatai. Jie buvo apleisti, neprižiūrimi, griūvantys. Jie gadindavo mūsų kaip saugomos teritorijos kraštovaizdį, taip pat kėlė grėsmę lankytojams, gyventojams, kurie galėjo užklysti į tuos apleistus statinius. Tačiau, aišku, kad mums, kaip parko direkcijai, svarbiausia buvo darkomas kraštovaizdis.“

I. Tručinskienė darkart akcentuoja, kad šiuo metu Biržų regioniniame parke ir vėl atsirado apleistų, tačiau šeimininkus turinčių pastatų. Derybos su jų šeimininkais perleistos Biržų rajono savivaldybei.

Apleistų statinių yra ir sostinėje

Apleistų pastatų yra ir sostinės ribose esančiose saugomose teritorijose. Pavilnių ir Verkių regioninių parkų direktorė informuoja, kad iki šiol Verkių regioniniame parke registruoti 12 bešeimininkių ir/arba tų, kurie turi šeimininkus, bet ir neprižiūrimi, pastatų. Pavilnių regioniniame parke – 10.

Vilniaus miesto savivaldybės atstovė spaudai Neringa Kolkaitė pasakoja, kokias procedūras šiandien reikia pereiti, kad apleistas pastatas saugomose teritorijose, bent jau Vilniaus ribose, būtų nugriautas.

„Vilniaus miesto savivaldybė, gavusi pranešimą, kad yra neprižiūrimas statinys, pirmiausia apžiūri statinį, surašo aktą ir teikia reikalavimą statinio savininkui ar naudotojui, jeigu toks yra, sutvarkyti ir prižiūrėti statinius teisės aktų nustatyta tvarka. Jeigu statinys neregistruotas Nekilnojamojo turto registre, už jo priežiūrą atsakingi sklypo, kuriame yra statiniai, savininkai, kurie privalo juos prižiūrėti“, – aiškina specialistė.

Tęsiama, kad jeigu neprižiūrimi statiniai, kurių nuosavybės teisės neregistruotos Nekilnojamojo turto registre, yra valstybinėje žemėje ir jie kelia pavojų žmonėms, savivaldybė užtikrina, kad būtų pašalinta statinio galimai avarinė būklė ir priima sprendimą, ar pripažinti minėtą turtą bešeimininkiu. Pripažinus statinį bešeimininkiu, statiniai perimami savivaldybės žinion ir sprendžiama, ką su jais toliau daryti.

Nuo apleistų (bešeimininkių) statinių ir kitų aplinką žalojančių objektų išvalytas kraštovaizdis padeda sukurti saugesnę, kokybiškesnę ir patrauklesnę aplinką įvairių Lietuvos regionų gyventojams. Taip pat sudaromos sąlygos išsaugoti gamtos ir kultūros paveldo vertybes, kraštovaizdžio ir biologinę įvairovę.