Legendos ir tikrovė
Aš iš tos kartos, kuri dar prisimena skaudžius pokario šūvius. Dievo krėslo mūšio – taip pat, nes gyvenome netoli, į tą mišką eidavome uogauti, per jį arkliuku važiuodavome į Telšius.
Šio didžiulio – apie 300 ha užimančio miško vardas, matyt, yra kilęs nuo tokio pat pavadinimo kalno, esančio netoli Katinėlio ežeriuko. Sakralinis jo pavadinimas rodo, jog čia yra buvusi alkavietė, kurioje vaidilutės žiloje senovėje kūreno amžiną ugnį.
Taigi, tą 1949 metų gegužės 21-osios naktį nedavė ramybės keliu Žarėnai–Lieplaukė burzgiančios mašinos ir tai sakė, kad vyksta kažkas neįprasto. Juk tada, ankstyvuoju pokariu, mašinos buvo labai retas dalykas, tuo keliuku jos pravažiuodavo ne dažnai. Anksti rytą pasigirdę pirmieji šūviai sakė, kad nerimauta nebe pagrindo. Jie su pertraukom netilo visą dieną – poškėjo pavieniai šūviai, tarškėjo automatai, kaleno kulkosvaidžiai, sproginėjo granatos. Kas su kuo kaunasi – buvo aišku...
Jau kitą dieną iš lūpų į lūpas ėmė sklisti to mūšio detalės, žmonės kalbėjo, kad Dievo krėslo miške vyko partizanų susirinkimas, kad juos apsupo enkavėdistai, kad partizanai juos pasitiko kryžmine kulkosvaidžių ugnimi ir kad baudėjai krito kaip medžių lapai ir jų lavonus mašinos viena po kitos vežė į Telšius... Taip pat buvo pasakojama, kad sužeistą partizanę Teodorą Bartkutę stribai vežė į Žarėnus, bet važiuojant per Minijos tiltą, ji išsitraukusi paslėptos granatos žiedą ir taip susisprogdinusi save ir šalia buvusius stribus ir kareivius...
Bet netrukus paaiškėjo, kad tos kalbos buvo tik legendos. Simpatizuodami savo partizanams, žmonės daug ką prikūrė, pagrąžino, tada, sovietmečiu, liaupsintos sovietinės partizanės Marytės Melnikaitės poelgį prirašė T. Bartkutei, kuri, pasirodo, ištraukė ne granatos žiedą, o vatą iš peršautos savo gerklės – kad greičiau numirtų ir nepatektų gyva į saugumiečių rankas... Pagalvoję, kad partizanė jau negyva, kareiviai ją įmetė prie kitų jau negyvų partizanų lavonų. Vežant mergina ėmė dejuoti, judėti. Pamatę, kad partizanė dar gyva, Žarėnų stribai ją ėmė talžyti šautuvų buožėmis... Panašu, kad taip ir buvo, nes po penkiasdešimties metų partizaninio karo tyrinėtojų telšiškių brolių Alfredo ir Romualdo Jonušų pastangomis Ariškės miškelyje suradus ir atkasus partizanų palaikus, viena kaukolė pasirodė suskaldyta...
Baudėjų kulkosvaidžių ugnį žmonės vėlgi prirašė partizanams, kurie, pamatę, kad yra apsupti, galvojo, kaip prasiveržti.
Partizanų diena
