Norėdami sutaupyti, cukrų saldainiuose pakeitė nuodu: 20 žmonių mirė iš karto, šimtai sunkiai susirgo

7 suaugusieji ir 13 vaikų mirė, o daugiau nei 200 sunkiai susirgo, kai iš prekystalio Bradforde, Jorkšyre, buvo parduoti saldainiai, pagaminti iš arseno. Tačiau kaip arsenu saldinti saldainiai buvo pradėti parduoti visuomenei? Tragiško įvykio priežastis slypi verslininkų godume.

Vadino baltuoju auksu

Cukranendrės negalėjo augti Didžiosios Britanijos klimato sąlygomis, todėl cukrus turėjo būti įvežamas į šalį. Nors manoma, kad Henriko III rūmai cukrų vartojo jau 1264 m., cukrus Didžiojoje Britanijoje buvo pradėtas naudoti tik XIV amžiuje. Prabanga, kurią įpirkdavo tik itin turtingi žmonės, buvo pardavinėjama už du šilingus už svarą (arba maždaug 50 svarų sterlingų šiandieniniais pinigais). Cukrus buvo toks vertingas, kad buvo laikomas užrakintose dėžėse, rašo historic-uk.com.

Iki 1750 m. Didžiojoje Britanijoje veikė 120 cukraus perdirbimo gamyklų, tačiau jos per metus galėjo pagaminti tik 30 tūkst. tonų cukraus, todėl jo kainos buvo labai aukštos. Prekyba cukrumi buvo tokia pelninga, kad cukrus buvo vadinamas „baltuoju auksu“. Valdžia tai pripažino ir smarkiai jį apmokestino. 1815 metais Didžiojoje Britanijoje iš cukraus surinktas mokestis buvo stulbinantis ir siekė net 3 mln. svarų sterlingų.

Kadangi cukrus buvo labai brangus, jis dažnai buvo maišomas su pigesnėmis medžiagomis. Nors jų skonis buvo šiaip sau, jos bent jau buvo saugios.

Lemtingieji mėtiniai saldainiai

Willamas Hardakeris Anglijos Bradfordo mieste turėjo saldumynų parduotuvę ir populiariausias jo konditerijos gaminys buvo dryžuoti, šaltmėtiniai saldainiai (angl. humbugs), verdami iš cukraus bei gumos ir pagardinti pipirmėtėmis. Žinoma, W. Hardakeris pats šių saldainių negamino – jis juos tik pardavinėjo. Jo tiekėjas buvo Josephas Nealas, gaminęs šiuos saldainius už kelių šimtų metrų nuo jo parduotuvės,