Nelaimėlis, pasak sovietų užverbuoto agento sėkmingo pasikėsinimo į pabėgėlį bolševikų lyderį, kurį nužudė sovietų pasamdytas Jaime Ramóno Mercadero, „išleido labai graudų, triuškinantį garsą“ ir paskutiniu gyvenimo momentu „puolė mane ir įkando į kairę ranką“.
Vienas aršiausių revoliucijos fanatikų ir išskirtinė komunistų figūra Levas Trockis visada buvo labai populiarus tarp kairiųjų intelektualų – nesunku suprasti, kodėl: jis buvo labai išsilavinęs, kovojo su represyviu elitu, turėjo rašytojo talentą ir nedvejodamas ėmėsi veiksmų, kad įgyvendintų savo siekius. L. Trockio tragiška mirtis prisidėjo prie tokio populiarumo padidėjimo.
Žmogžudystę užsakė Stalinas, kurio politika priešų atžvilgiu buvo paprasta: „Yra žmogus, yra problema. Nėra žmogaus, nėra problemos“. Tačiau oponento nužudymas buvo didelė politinė klaida – L. Trockis buvo paverstas kankiniu. 200 000 tūkstančių gedėtojų susirinko į Meksiko gatves, kad galėtų stebėti jo laidotuves, ir bėgant metams L. Trockio politinė figūra apaugo įvairiais mitais.
Kai tik pasekėjai pradėdavo kalbėti apie vieną Raudonosios armijos kūrėjų, visada teigdavo, kad tai jis turėjo perimti valdymą po Lenino, o ne Stalinas. Tokiu būdu Sovietų Sąjunga būtų „išvengusi“ bado, teroro, parodomųjų teismų ir žmogaus teisių pažeidimų bei „sukūrusi komunizmą su žmogiškuoju veidu“ dar 60 metų prieš M. Gorbačiovo valdymą.
Tačiau „gerietis L. Trockis“ savo gyvenime paliko marias kraujo ir sudaužytus žmonių likimus. Nors jis ir pasižymėjo didžiule asmenine drąsa bei nepriekaištinga reputacija (nerūkė, negėrė, pinigai ir prabanga jam nieko nereiškė), galima lengvai įsivaizduoti vidurinei klasei priklausiusį studentą, kuris buvo labai radikalių pažiūrų, kandus, pasipūtęs ir egoistiškas.
Levas Trockis jaunystėje. Vida Press nuotr.
1879 metais gimęs Leiba Davidovičius Bronšteinas, vėliau tapęs Levu Trockiu, pats niekada nedirbo jokio fizinio darbo. Levas jautė pyktį savo tėvams, kurie buvo žydai ūkininkai ir kurių sunkus darbas bei inovacijos padėjo jiems sukurti neblogą pelną nešantį verslą. „Nėra padaro šlykštesnio nei smulkus buržua, kuris pirmiausia užsiima kaupimu“, - savo raštuose 1935 metais pažymėjo vienas revoliucijos ideologų.
Sulaukęs tinkamo meto L. Trockis aktyviai įsitraukė į 1917 m. revoliuciją ir buvo toks pat negailestingas ir aiškiais mąstantis kaip ir Leninas. Jis pripažino, kad revoliucinėje situacijoje valdžią paims labiausiai fanatiškai nusiteikę asmenys.
„Aš jums pasakysiu, kad galvos privalo ristis, o kraujas plūsti“, – kalbėjo jis Kronštato kareiviams - Prancūzų revoliucijos stiprybė buvo mašinoje, kuri pavertė žmonių priešus galva žemesniais. Tai yra labai geras prietaisas. Mes privalome tokį turėti kiekviename mieste.“ Toks buvo L. Trockis, kuris įkvėpė darbininkus ir kareivius savo kalbomis, reikalavo juos užimti Žiemos rūmus ir įtikinėjo, kad bolševikai turi išlaikyti valdžią naudodami terorą, o ministrai privalo būti pervardinti komisarais.
Pasak šiuolaikinių istorikų, trockizmas buvo stalinizmo embrionas. Ne anksčiau kaip 1922 m. Levas Trockis pasiūlė steigti teismus režimo politiniams priešams, kurie vėliau pradėti vadinti parodomaisiais. Kaip Raudonosios armijos vadovas, jis palaikė įkaitų ėmimą ir viešas egzekucijas bei žiauriai bausdavo kareivius, jei nors vienas dezertyruodavo ar išsigąsdavo. Stalinas ir Trockis kartais varžydavosi, kuris iš jų yra brutalesnis komisaras.
Levas Trckis. Vida Press nuotr.
Daug svarstoma, kodėl L.Trockis pralaimėjo Stalinui kovoje dėl valdžios po Lenino mirties. Tikrai ne dėl to, kad jis buvo „geresnis“: po daugelio metų keletas jo ištikimų pasekėjų pripažino, kad jam labai trūko „užuojautos kitiems žmonėms“ ir kad „jis neturi jokio žmogiškumo, jam tai visiškai svetima“. Iš tikrųjų, priešingai populiariam įsitikinimui, Stalinas turėjo žymiai daugiau žavesio ir nestokojo humoro jausmo su partijos pareigūnais, kurie ateityje galėjo jam padaryti naudingų paslaugų. Trockis galėjo demonstratyviai sėdėti ir skaityti prancūzų noveles politbiuro susirinkimuose, kai kiti dalyviai jam keldavo nuobodulį.
Jo kandus sarkazmas gąsdino net ir slaptosios tarnybos vadą Feliksą Dzeržinskį ir vertė jį prikąsti liežuvį L. Trockio kompanijoje.
Paskutiniais bolševikų vado Lenino gyvenimo metais jo santykiai su proletariato vadu taip pat atšalo. Kai Leniną 1922 m. ištiko insultas, L. Trockis niekada neatėjo jo aplankyti. Manoma, kad pastarasis galėjo tapti Lenino įpėdiniu, jei nors kiek būtų mokėjęs sudarinėti naudingas sąjungas politbiure. Tačiau jam nesisekė pasinaudoti galimybėmis. Tad L. Trockis pralaimėjo ne tik dėl Stalino gudrumo, bet ir paties intelektualinės arogancijos.
1927 m. XV-ajame partijos suvažiavime buvo nubalsuota išmesti pasipūtėlį iš partijos ir po metų jis buvo ištremtas. 1929 m. L. Trockį deportavo į Turkiją, kuri sutiko jį priimti tik su Maskvos patikinimu, jog nebus kėsinamasi į tremtinio gyvybę. Paskui garsusis bolševikas toliau keliavo po pasaulį – pabuvojo Prancūzijoje, Norvegijoje, tačiau dauguma šalių bijojo jam suteikti nuolatinį leidimą gyventi, nes baiminosi Sovietų Sąjungos atsakomųjų priemonių – sovietai ne juokais pagrasino Norvegijai, kad iš jos neimportuos silkių.
Galiausiai Trockiui pavyko gauti prieglobstį Meksikoje, kai garsios dailininkės Fridos Kahlo trockinių pažiūrų komunistas vyras Diego Rivera jį užtarė Meksikos vyriausybėje.
Patyręs bolševikas pelnėsi duoną iš rašymo (už parašytą „Rusijos revoliucijos istoriją“ leidinys „Saturday Evening Post“ sumokėjo jam beveik kosminio dydžio 45000 dolerių honorarą) bei toliau svajojo apie pasaulinę darbininkų revoliuciją ir skundėsi, kad negali įsikurti buržuazinių demokratijų valstybėse, kurias kadaise troško sunaikinti.
Diego Rivera ir Frida Kahlo. Vida Press nuotr.
Levas Trockis „atsidėkojo“ jį priglaudusiai sutuoktinių porai - užmezgė romaną su išskirtine dailininke Frida Kahlo. 1937 m. sausio 9 d., kai Tampiko uostą pasiekė revoliucionierius su žmona Natalija, pastaroji iš pradžių atsisakė lipti iš laivo, kol nepamatė krante pažįstamų ir patikimų veidų. Tarp jų buvo ir Frida, kuri atėjo pavaduoti pasiligojusį savo vyrą. Diego Rivera ir Frida Kahlo visomis išgalėmis padėjo Trockiams susikurti naują gyvenimą Meksikoje.
Neilgai trukus tarp Levo ir dailininkės užsimezgė intymus ryšys, kuriam vystytis padėjo abiejų meilužių gerai mokama anglų kalba (L. Trockio žmona visiškai nemokėjo šios kalbos, o Diego Riveros žinių lygis buvo apgailėtinas) ir abiejų pomėgis nevedybiniams ryšiams.
Frida Kahlo. Vida Press nuotr.
Frida atvirai flirtuodavo su L.Trockiu, vadindama ji „meile“ - taip ji stengėsi sukelti pavydo jausmą ir kerštauti savo vyrui, ją išdavusiam su jos seserimi. Ištremtasis revoliucionierius jai meilės raštelius palikdavo knygose. Jau 1937 m. pavasario pabaigoje porelė buvo užmezgusį pilnavertį meilės romaną, slapta susitikinėdavo Fridos sesers namuose, kur meilužė jį meiliai vadindavo „Piochito“ („mažas ožiuku“ - dėl žilos proletariato ideologo barzdos) arba „El viejo“, taip pabrėždama nemažą jų amžiaus skirtumą (L. Trockiui buvo 58-eri, o Fridai Kahlo – 29-eri).
Tačiau jau liepos pabaigoje jų romantiškas ryšys užgeso - Frida sau įrodė, kad vis dar gali traukti vyrus ir toliau dievino Diego. Gali būti, kad romanas nutrūko, nes meilužių antrosios pusės ėmė įtarti apie judviejų santykius. F. Kahlo vyras nebesutarė su L.Trockiu komunizmo klausimais ir nusprendė nebepalaikyti jo linijos, tad porų santykiai atšalo.
Vis dėlto Frida ir toliau liko L. Trockio drauge ir padovanojo savo paveikslą su ispaniška dedikacija: „Su didele meile šį paveikslą skiriu L. Trockiui. 1937 m. lapkričio 7 d. Frida Kahlo, San Andželas, Meksika.“ Data buvo ypatinga, nes pagal Grigaliaus kalendorių tai buvo L.Trockio gimimo ir Spalio revoliucijos datos. Nepaisant jausmų audrų Levas ir Natalija Trockiai Meksikoje gyveno Meksikoje iki pat lemtingo smūgio ledo kirtikliu.
Smerkdamas Staliną savo raštuose nugalėtasis L. Trockis niekada neužsiminė, kad Sovietų Sąjungoje pasklidę smurtas ir cinizmas buvo sukurti jų abiejų dėka. Levas Trockis mąstė paprastai – proletariatas buvo progresyvioji klasė, Komunistų partija buvo proletariato partija ir tik ji buvo progresyvi partija, kuriai privalėjo priklausyti valdžios monopolis. Tokia kartojama mantra padėjo pateisinti visus sistemos trūkumus. Kad ir kas benutiktų, jis niekada nenustojo tikėjęs: „Aš vis tiek išeisiu į nebūtį su nesunaikamu pergalės tikėjimu dėl tikslo už kurį visą gyvenimą kovojau“. Tai nebuvo politinis mąstymas, o greičiau pasaulietiška versija religinio fundamentalizmo, kuris pačiam L. Trockiui ir tūkstančiams kitų kainavo gyvybę.