Kaunas yra vienas geriausių Lietuvos miestų, kuriame beveik viskas yra geriau, negu Vilniuje.
Reikia pripažinti, kad apie gimtąjį Kauną, kur gimiau 1970 metais turėjau nemažai dviprasmiškų nuomonių restoranine prasme. Kaunas turi neblogų vietų pavalgyti, ir apie jas esu gausiai rašęs, nuo Pelėdinės burgerių („Užkalnio inspekcija rado burgerių stebuklą“), Bao Bar azijietiško maisto („Kaunas išgelbėtas marinuotais kiaušiniais“) iki nuostabiosio Lietuvos Respublikoje meksikiečių restorano, Agave (ten vėl buvau šiemet, ir vėl jie gamino dieviškai).
Tačiau apie kai kurias vietas buvau skeptiškas, kai kurios nuo seno man atrodė nekažką (nesigilinkim). Tačiau dabar Lietuvą įvertino mano šiek tiek gerbiami ir gerai apmokami Michelin gido inspektoriai – tiksliau, leidėjai yra gerai apmokami, o inspektoriai-valgytojai gauna kaip gauna, nelabai ten jiems sekasi su atlyginimais, ir darbas sunkus, kaip liudija buvusių Michelin inspektorių prisiminimai. Čia tik runkeliams ir prastuomenei atrodo, kad labai apsimokantis darbas yra restoranus inspektuoti. Jie to net darbu nelaiko. Nepykime ant jų: kvailiai, tinginiai ir menkystos visada savo apsileidimą projektuoja į kitus.
Kiti net sako, kad ten vertina padangų gamintojai, kas jums yra įrodymas, kai kai jau komentatorius durnas, tai visam laikui.
Apie restoraną Nüman esu pasakojęs labai, labai seniai, kai ten dar buvo kita komanda, kitas šefas ir kiti patiekalai. Gal kokie septyneri ar aštuoneri metai praėjo. Tais laikais ten buvo asketiška ir teatrinė šiaurietiška virtuvė, kurios didelis mėgėjas nesu, nes skudrus ir santūrus nordiškas maistas man daro įspūdį nebent pažintine prasme. Ten tada dar buvo nemažai teatro, kuris kauniečiams buvo labai naujas: virš stalo degino ir smilkė pušies šakeles ir spyglius, virto (jei gerai prisimenu) šalti sausojo ledo dūmai, o pirmą sykį atvestos į prabangų fine dining restoraną dėdės ir tetos iš Vilijampolės ir Kalniečių aikčiojo ir stebėjosi, kas ten pas tuos ponus darosi.
Paskui restoraną, kuris yra Kauno centre, perėmė kiti žmonės, ir aš nuvykau griežtai (bet teisingai) inspekcijai su mano kolega Rokiškiu Rabinovičium (Ričardu Savukynu), nes filmavome laidą apie laikinąją sostinę ir jos grožybes, kurią rasite nemokamai mano kanale (https://youtube.com/@andriusuzkalnisvilnius) – mano turinys daugiausiai mokamas visokiuose patreonuose, o kadangi kai kurios laidos suteikiamos kaip nemokamos dovanos mano skaitytojams, žiūrovams ir klausytojams, tai pastaruoju galiu ir pasidalinti.
Restoranas Nüman gavo Michelin įvertinimą, Bib Gourmand, kuris skirtas nelabai brangioms vietoms, kurios tiekia gerą maistą. Gourmand yra gurmanas, o „Bib“ nėra angliškas žodis, reiškiantis seilinuką, o sutrumpinimas iš Bibendum, to Michelin guminio žmogučio ir jų talismano vardas. Teko girdėti, kad kažkokie mažaraščiai prietrankos tai paaiškino kaip „paguodos prizą“ (kaip jau sakiau, durnumas ir neišsilavinimas nėra pagydomi), nors pats gidas Michelin rašo, cituoju: „Ne visai žvaigždė, bet tikrai ne paguodos prizas, Big Gourman yra (...) lygiai taip pat gerbiamas įvertinimas, pripažįstantis draugiškus restoranus, patiekiančius gerą maistą saikingomis kainomis“.
Ir jie teisūs: vėlyvi pietūs dviems, be alkoholio (kurio nevartojome, nes buvome Kaune su darbais, o darbe mudu negeriame) mums tekainavo 207 EUR ir dar dvidešimt eurų paskatinti restorano personalą (nevadinkite to „arbatpinigiais“ – tai bukas vertalas iš rusiško „čajevyje“, kuris carinėje Rusijoje reiškė priedą prie mokesčio už kelionę, kelias monetas, numetamas vežikui).
Restorane galima pasiimti degustacinį meniu, o degustacinis meniu mums su Dr Rokiškiu yra neparankus tuo, kad nors už 70 EUR vienam žmogui gauni daug patiekalų, bet mums patinka didesnės porcijos, kurios yra a la carte. Tačiau degustacinį labai rekomenduoju tiems, kas nori išbandyti kuo didesnę įvairovę.
Tačiau įvairovė ir mūsų su kolega neaplenkė: dviejų rūšių restorane kepta duona (sviestukas su medumi, neįmanoma sustoti valgyti, vien ta duona galima apsivalgyti), keturi skirtingi užkandžiai, du pagrindiniai patiekalai (vienas jų – dviguba porcija) ir du desertai. Taip valgo specialistai.
Labiausiai klasikinis iš visų užkandžių buvo jautienos tartaras, kurio konsistencija buvo kaip švelnios lietuviškos uogienės, tik jis buvo iš mėsos.
Dvi dieviškos angliško sūrio spurgytės, pripildytos plėšytos mėsos, ir atgulusios ant tikrų tikriausių cinamono lazdelių – jų valgyti nereikia, jos yra kaip paklotas, ir tame tiek stiliaus ir prabangos. Ir dar puikus gelsvas mirkymo padažas, o jame aromatingieji Sičuano pipirai. Tais pipirais mane galima nesunkiai nupirkti, aš esu Sičuano pipirų kekšė, aš juos net sausus uostau, nes jie kvepia kaip namas Kalifornijoje. Apie tai esu rašęs po vizito Tado Edukevičiaus restorane Demo („Užkalnis rado, kam skirs Michelin žvaigždutę Vilniuje. O gal ir dvi“ – spėjau, kad jie gaus žvaigždę, tai jie ir gavo).
Trečiasis užkandis – virtiniai (galima sakyti, koldūnai, tai yra žodis, kurį labai gerai suprantu) su antiena, bet neeilinės, o bulvinės tešlos, iš kokios italai dar njokius (gnocchi). Seniai apie tai nekalbėjom, tai priminsiu: nevadinkite jų gnočiais, gnokiais arba pinokiais. Taip pat nevadinkite kavos „ekspreso“. Ačiū labai.
Ketvirtasis užkandis ir pirmoji vakaro bomba yra eklerai su vėžiena, jie atrodo, kaip mažyčiai burgeriukai, tik mišleno prabanga alsuojantys. Beje, jeigu jau mokotės tarti, tai išmokite: ne „mičelinas“, „mitčelinas“, „myželinas“ – prancūziškai tariama „miʃ.lɛ̃“. Jei nemokate taisyklingai tarti, tai būsite kaip anglai skeltanagiai, kurie irgi dažniausiai taria neteisingai, bet jie šiaip yra tamsūs žmonės, panirę į nuosavos kalbos ir kultūros (arba to, ką jie vadina kultūra) kemsynus. Su užsienio kalbomis jiems sunku, nebent jie eitų į geras mokyklas.
Antrieji patiekalai buvo štai kokie. Pirmasis buvo jautienos file kepsnys, nedidelis, bet tobulas (nedidelis todėl, kad su tokios kokybės jautienos kaina, kokia ji dabar yra rinkoje, jis turėtų kainuoti, padėtas ant lėkštės, kokius 80 ar 90 eurų, jei tai būtų trijų šimtų gramų porcija, bet čia yra vidutinių kainų restoranas, ir jis nekainavo nė keturiasdešimties, ir jo garnyras, patiektas šalia – bulvių gratinas, o taip pat mažulyčiai paraugti agurkėliai-kornišonai su kadagio uogomis – buvo pavyzdys, kaip galima elgtis delikačiai ir išmaniai, o ne kirviu pomidorus su agurkais šalia pakapojus numesti, kaip tai daro provincijos užeigos).
Antrasis buvo nuostabios ėrienos gabaliukai, skirti dviems asmenims (70 EUR), ir jų skonis buvo nuostabiai japoniškas, ir žinote, kodėl? Todėl, kad su sojos padažo glaistu. Kada nors mudu su Rokiškiu Rabinovičium nuvyksime ten ir pasiimsime kiekvienas po porciją keturiems, ir suvalgę, dejuodami ir vartydami akis iš laimės gėrėsimės savimi ir savo puikiu gyvenimu. Skųstis tikrai nėra kuo.
Desertui buvo puiki spurga, beveik kaip Amerikoje, su obuoliais viduje, man tai buvo klasikinio „apple fritter“ variantas, tik labiau klasikinės spurgos formos (šį patiekalą pasirinko Dr Rabinovičius), o aš pasirinkau desertą, kur slyvos, kurios tokios gausios ir tokios nevertinamos Lietuvoje, buvo pagerbtos taip, kaip jas gerbia nebent Prancūzijoje ar Kinijoje.
Kaunas gali didžiuotis šiuo restoranu, o mes didžiuojamės Kaunu. Penkios žąsys iš penkių. Jų (ir mūsų, ir jūsų) laukia puikus ruduo.
Nüman, Nemuno g. 43, Kaunas. Tel. +370 611 54439. Rezervacijos: tablein.com Restorano tinklalapis: www.numan.lt
Nuo antradienio iki ketvirtadienio – nuo 17:00 iki 22:00, penktadieniais nuo 17:00 iki 23:00, šeštadieniais nuo 15:00 iki 23:00.
