Koks siaubingas žodis: „viešasis maitinimas“. Lietuvoje apskritai nelabai kas su žodžiu „viešas“. Viešas butas – viešbutis, nors nei butas, nei ką. Vieši namai? Ne, neikim į tą teritoriją.
Kažkada, prieš šimtą metų, nevykęs italas vertėjas išvertė anglišką „public house“ į italų kalbą, parašė „casa publica“ (viešas namas, arba viešnamis). Jis nesuprato ir neįsigilino, kad angliškai public house yra pabas (dėl to gėrimo įstaiga, pabas taip ir vadinamas, „pub“ – nuo labai senų laikų skirtas tiems, kas nori išgerti alaus ar kitų gėrimų viešumoje, o ne savo namuose).
Iš ten ir kilo angliškas posakis „on the house“ – kai restoranas sumoka už jūsų gėrimus arba kokį nors patiekalą.
Taip ir būna, kai žmonės nesigilina. Dabar matome kažką panašaus, kai visi, kas netingi, perskaitė žinias apie tai, kad Liutauras Čeprackas uždaro restoraną „Gastronomika“, ir puolė ironizuoti ir tyčiotis: girdi, tai va, kokie reikalai, „nespėjo gauti apdovanojimą iš Michelin, o jau užsidarinėja“. Dar kiti parašė „bankrutuoja“, nors apie bankrotą niekas nieko nesakė.
Mat lietuvis, būdamas ekonomikos srityje tamsus ir bukas, nežino, kad verslas, kuris baigia kurią nors ir savo veiklų, yra visai ne tas pat, kaip verslas, kuris bankrutuoja (tai yra, negali vykdyti įsipareigojimų kreditoriams). Iš kur lietuvių komentatoriai gali tai suprasti, kai jie užsiima tik neartikuliuotu lojimu ir geriausiai jiems sekasi komentuoti kitų santuokas ir skyrybas.
Todėl lietuvius ir mausto dešimtmečiais stadionų statytojai Vilniuje, nes jie nesigilina į nieką ir gilintis neketina.
Tipinis lietuvis jau daug metų savo galvoje turi tik tris mintis apie restoranus. Pirma, kad verslininkai pardavinėja patiekalus už dvidešimt eurų, kurių savikaina du eurai, ir iš tų aštuoniolikos procentų ir gyvena, antra, kad McDonald’s negali vadintis restoranu, nes neturi baltų staltiesių, ir trečia, kad Užkalnis valgo restoranuose nemokamai, nes nemoka pats gaminti ir jam niekas nepagamina.
Lietuviams būdinga kalbėti nesąmones ir skaityti tik antraštes, ir todėl dabar springdami aiškina Liutaurui Čeprackui (patys jo restorane nebuvę ir neketinę ten eiti), kad jo restorane kainos buvo per didelės, ir jam reikėjo kainas sumažinti ir būtų buvę viskas gerai. Kiti Dievo pabučiuoti ir namų sąlygomis išmokslinti finansų analitikai, neanalizavę nieko, išskyrus skalbimo miltelių kainą Lazdijuose ir Lenkijoje, varto Čepracko metinius skaičius ir skleidžia iš savęs gilias mintis, lyg kažką suprastų.
Yra net lyg ir geranoriškų keistuolių, kurie eina ir muša būgnais, patarimus skleisdami, girdi, Liutaurai, reikėjo tau dar pakentėti ir pasistengti. Jie irgi nieko nežino, nėra gyvenime niekam nei algų mokėję, nei iš tiekėjų mėsos pirkę, bet kitiems jie paaiškins.
Pagaliau, kurgi be apokalipsės raitelių, kurie (kurios) skalambija, kad čia tik pradžia, jūs pamatysite, tuo visur viskas bankrutuos, nes PVM nuolaidos nebėra, dabar nužudys visą verslą. PVM nuolaida, kurią panaikino, buvo reikalingas dalykas, o jos panaikinimas buvo kvailas ir populistinis, nes Vyriausybėje restoranų verslo niekas nemyli, ir tai yra tiesa. Restoranai be valdžios meilės kaip nors gyvens, kaip gyveno visą laiką nuo tada, kai atsidarė „Stiklių“ kooperatyvas ir pradėjo rodyti kelią, bet būtų gerai, kad nors be nesąmoningų draudimų, kaip per pandemiją.
Ilgai lauktas ir nenoriai išstenėtas dalykas – apmokėjimas restoranų gidui Michelin – buvo per tris dešimtmečius vienintelis teisingas dalykas, skirtas Lietuvos restoranams iš tų žmonių, kuriuos jie išlaiko savo mokesčiais.
Žinoma, iš valdžios norėti ko nors racionalaus, ir dar rinkimų metais, yra nerealu. Čia kaip norėti, kad lietuviškas runkelis pavalgęs paliktų tipsą (piniginę padėką), kurio negalima vadinti arbatpinigiais, nes tas žodis yra kilęs iš carinės Rusijos, kuriame „arbatai“ duodavo kelias monetas vežikui, pridėdami prie sutarti tarifo. Lietuviai viską mokosi iš Rusijos, ir šitą išmoko.
Sakau ir sakysiu: nė vienas politikas dar nieko neišlošė Lietuvoje, bandydamas gerai kalbėti apie verslą, kuris nieko nereiškia eiliniam runkeliui, kuris neištraukia veido iš dubens su balta mišraine ir kiekviena proga rėkia, kad jam silkė su bulvėm yra geriausias dalykas ir visų tų užjūrio dalykų jam nereikia ir nekiškit į akis. Nuo carinės Rusijos laikų lietuviai išmoko didžiuotis tamsumu, paprastumu ir liaudišku skoniu, kuris labiausiai vertinga kaloringą jovalą iš lovio („man reikia, kad būt sočiau“), ir šaipytis iš visokių lakštingalų liežuvėlių paštetų ir jautienos išpjovų. Runkelio visada toks supratimas, jam atrodo, kad jo bukumas yra šaunu. „A girdž, būk bišk paprastesnis“, sako vyriuks nuo Panevėže.
Taip, Lietuvoje didžiąją dalį visuomeninio maitinimo sudaro tai, kas skirta labai tamsiems žmonėms, kurie valgo gedulingus pietus ir krikštynų puotas „kavinukėse“ (kabutėse, nes pats žodis „kavinė“ Lietuvoje reiškia tik paprastesnį restoraną, nes niekas ten neina kavos gerti, o atsirado toks kavinės naudojimas todėl, kad nuo sovietinių laikų proletarai ir kolūkiečiai išmoko, kad restoranas yra amorali vieta, skirta ponams ir lėbautojams). Lietuvis mėgsta slaviškus barščius ir net mylimiausias tautos patiekalas, šaltibarščiai, yra kilęs iš jų. Gerai dar, kad Lietuvoje būta karaimų (iš jų turime kibinus), vokiečių (cepelinus) ir lenkų (zrazus).
Tačiau nepaisant to, kad didžioji dalis gyventojų, gastronomine prasme, nekelia ragelio ir jų languose šviesos nedega, nors elektra, rodos, prijungta – Lietuva yra fantastinė vieta pavalgyti, ir tai, kad vieni restoranai užveria duris, kiti užsidaro, kad žmonės bando vėl ir vėl, kad atsiveža naujas sudėtines dalis, receptus, pavadinimus, patiekimo būdus, tai ir yra Lietuvos gastronominio gyvybingumo įrodymas. Čeprackas jau turėjo daug restoranų ir turės dar daug kitų, ir niekas jo nesustabdys, o tie, kas nieko nesupranta, ir toliau pranašaus apie griūvantį dangų.