Šiandien apie restoraną, kuris neseniai atsidarė naujose patalpose Vilniaus gatvėje sostinėje, ir sako atvežęs burgerius iš Klaipėdos. Išdidus pasisakymas “iš Klaipėdos” yra simptomiškas: kaip jau kalbėjau, išmintingai ir įžvalgiai, jau prieš keletą metų, Klaipėda yra tapusi antruoju Lietuvos gastronomijos centru (Kaunas tebečiulpia nykštį): vien ko vertas Vytauto Samavičiaus pirmasis “Momo Grill” restoranas, kuris jau pasidaugino ir į Kauną, ir į Vilnių (vilnietiška jo inkarnacija mano neseniai aprašyta štai čia - kur aš sakiau, kad papietavau už 100 EUR, bet norėčiau brangiau), o dar privalau paminėti Pepper Grey, kuris yra ne tik geriausias Kaukazo restoranas Lietuvoje, bet ir apskritai geriausias mano lankytas Kaukazo restoranas, kas yra stiprūs žodžiai, kadangi Kaukazo virtuvės restoranus lankiau daugelyje pasaulio šalių, taip pat ir pačiose užkaukazės šalyse: Armėnijoje, Gruzijoje ir Azerbaidžane, taip pat net ir dabar okupuotose Abchazijos ir Šiaurės Osetijos teritorijose.
Interjeras erdvus ir vienas iš tų, kur labai gerai atrodė vizualizacijose ir brėžiniuose, gerai atrodo ir tikrovėje, bet labai nuvilia stalai - jie padaryti, kaip tokios stilizuotos trosų ir kabelių špūlės, kurių privalumas yra tas, kad nekliba, o trūkumas tas, kad netelpa keliai (gerai, aš sutinku, mūsų su drauge abiejų kojos ilgos ir gražios, bet net žmogui trumpesnėmis kojomis nebūtų prie tų stalų patogu). Taip atsitinka, kai dizaineriai nelabai išmano ergonomikos reikalavimus. Bet tiek to.
Valgiaraštis yra labai įprastas mandram burgerių barui: visokie burgerių variantai, nuo klasikinio iki vegetariško, brangios bulvytės, padažiukai ir keli užkandžiai. Viskas vietoje, viskas teisinga, niekas nestebina ir nė vienas meniu įrašas nekelia liepsnojančio noro užsisakyti, bet gal tai mano problema, kad noriu nuolatos būti stebinamas ir džiuginamas, ir ką tu man padarysi. Esu išpaikintas maisto kritikas.
Užkandžiai: jautienos karpačas patiko kaparėlių gausa ir tirštu, stipriu aioli maonezu, o spurgytės buvo lengvos ir vasariškos. Ar pakankamai įspūdinga, kad vėl užsisakyčiau? Ne. Prieš dešimt metų tai būtų kažkas nepaprasto, ypač Lietuvoje. Šiandien tai yra truputį vakar.
Kas man fantastiškai patiko, bet grynai dėl nostalgiškų priežasčių, buvo šiek tiek apskrudinta balta duona (matote ją nuotraukoje). Man tai buvo vaikystės skonis, kai gyvenau skurdžioje sovietų Lietuvoje, kur labai mažai buvo maisto įvairovės, ir viena iš pramogų buvo skrudintas ant laužo batonas, kuris šiek tiek apanglėdavo, ir būdavo labai ypatingas (taip pat jis buvo abejotino sveikumo, bet anais laikais šiaip gyvenimas buvo užterštas 76 benzinu ir autobusų bei rusiškų sunkvežimių iškosėjamais saliarkos dūmais, o vanduo krane buvo toks chloruotas, kad skalbiami džinsai išblukdavo patys, nelaukdami dirbtinio blukinimo). Tas batonas mane nunešė į mano jaunas dienas, ir jei nors viena smukmena prisibeldžia iki mano juodos širdelės, tai jau gerai.
Patys burgeriai, deja, pasižymėjo perkepta mėsa (tikrai ne vidutiniškai iškepta), ir tai yra žymus trūkumas. Mėsos perkepimas yra vienas būdas, kaip (mano galva) galima sugadinti net ir kruopščiai sugalvotą burgerį. Taip, didelei daliai neišmanėlių nepatinka kruvina mėsa ir kruvini burgeriai, tačiau tai nereiškia, kad šefas turi tai toleruoti. Paryžiuje ir Niujorke yra restoranų, kur svečias, paprašęs gerai prakepto steiko, yra išvejamas iš restorano lauk su keiksmais ir grasinimais, ir, man regis, tokią tvarką reikėtų įvesti ir Lietuvoje, atitinkamai pakeitus mūsų įstatymus, kad šefai galėtų naudotis tokia teise, nebijodami pasekmių iš teisėsaugos. O šiaip burgeriai buvo sudėtingi, jie buvo tos vadinamojo mandro, arba fancy, burgerio koncepcijos, kur burgeris yra sudedamas kaip tas dekoratyvinis bokštelis, primenantis kompoziciją iš akmenėlių, kurias dėlioja paplūdimyje vienišos merginos ir paskui kelia į socialinius tinklus kaip savo jautrių sielų menišką atspindį. Tokį burgerį sunku apžioti (bet gerai suspaudus galima - tik suspaudus pradeda ant lėkštės varvėti skysčiai). Tikrai nieko nebūtų nustebinęs nei klasikinis burgeris (7,45 EUR) nei rūkytas burgeris, patiektas ant gana lietuviškai atrodančios tamsios duonos (7,95 EUR) - jie abu buvo adekvatūs, sudėtingai padaryti, tačiau (gal dar ir dėl perkepimo) nei vienas, nei kitas nebuvo nei skonio bomba, nei priežastis rašyti mamai laišką į namus: “Mamyte, tu nepatikėsi, ką aš šiandien valgiau”.
Išskirčiau nebent pupelių priedą - jos buvo aštrios, jos turėjo labai daug intensyvumo, jos man priminė Naujosios Meksikos valstijoje, JAV, rastą labai gerą keptos mėsos ir mėsgalių restoraną, kur pupelės, tradicinis amerikietiškas akompanimentas prie mėsgalių, burgerių ir dešrigalių, buvo tokios, kad aš jas norėjau suvalgyti kartu su lėkšte, ir būčiau taip ir padaręs, tik restorano taisyklės to neleido.
Dviese sumokėjome 52,30 EUR ir arbatpinigius. Normali patirtis, tačiau reikia prisiminti, kad Vilniaus gatvė nors ir nėra gastronominių atradimų vieta (išskyrus Da Antonio restoraną), tačiau netoli, dešimties minučių spinduliu, yra daugybė labai, labai gerų vietų, ir todėl Vilniaus centre reikalavimai didesni. Reikėtų aiškiau matomo išskirtinumo siekimo, kažkokių patiekalų-vėliavnešių, o ne vadovėlinio valgiaraščio, kuris, tiesą sakant, galėtų būti bet kur pasaulyje. Trys žąsys iš penkių.
Dock, Vilniaus g. 18, Vilnius. Tel: +370 694 68278. Tinklalapis: www.dockburgers.lt Facebook profilis: https://www.facebook.com/dockburgers/
Pirmadieniais nuo 16:00 iki vidurnakčio, nuo antradienio iki ketvirtadienio nuo vidurdienio iki vidurnakčio, penktadieniais ir šeštadieniais nuo vidurdienio iki 02:00, sekmadieniais nuo vidurdienio iki vidurnakčio.