Lietuvai tai buvo toks pat svarbus momentas, kaip stojimas į NATO ir ES 2004 metais ir kaip euro įvedimas 2015 metais. Kaip bevizės kelionės į JAV. Kaip bankomatai, mobilusis telefono ryšys arba pirmoji „Apple“ parduotuvė.
Visi tie dalykai nieko nereiškė daugumai šalies gyventojų, kai jie atsirado. Tačiau jie yra mūsų gyvenimo dalis dabar.
Keturios žvaigždės parodė, kurlink žiūri Michelin gidas šiandien: į jaunimą, eksperimentavimą ir šiokį tokį pamišimą. Demo Loftas ir Pas Mus yra puikūs pavyzdžiai. Aš džiaugiuosi, kad buvau tas, kuris matė šefo Eidukevičiaus gaminimo kalibrą ir sumanymų plotį.
Aš nebuvau ir nevalgiau visuose apdovanuotose ir gide paminėtuose restoranuose (tik kai kuriuose), todėl susilaikysiu nuo bjaurių žodžių, nes net ir tada, kai nesuprantu, kodėl kai kurios vidutiniškos vietos buvo paminėtos, kai buvo pamirštos puikios: „Pušų Paunksnėje“ Palangoje, „Agave“ Kaune arba „Bon Chop“ sostinėje (oi čia ne vienintelės, kurias Michelin inspektoriai ignoravo, tie velniai), aš nuolatos prisimenu, kad tai buvo ne Užkalnio, o Michelin apdovanojimai. Ir kad Užkalnis ten nevaidina jokio vaidmens, išskyrus kad jį kviečia į ceremoniją, nes jis vis tiek yra senas autoritetas, kad ir ką apie Užkalnį manytumėt.