Dienomis nuo traukiančių paukščių klegėjimo dar atgyja miškai ir laukai: dangumi girgsi, kreksi, klykauta tūkstantiniai į pietus traukiančių paukščių pulkai, tačiau artėjant vakarui viskas nutyla. O naktimis?

O naktimis miškas ima dainuoti: rugsėjo naktį miškas dainuoja, aidi, vaitoja, šėlsta nuo elnių riaumojimo, nuo elnių rujos. Net ir nematydamas gali puikiai skaityti nakties gyvenimą: ten, vidury lauko, aršiai riaumodamas patinas vaiko nuo savo haremo jaunesnius besisukiojančius konkurentus. O štai ten, pamiškėje, girdėti nedrąsus veršelio bliovimas. Ne, tai ne veršelis, tai jaunas plonabalsis antrų–trečių metų elniokas, kuriam brandžių patinų baubimas tarsi dainininkui dainavimo pamoka.

O štai už nugaros – duslus, lėtas, dvelkiantis pasitikėjimu seno patino baubimas. Šis elnias atsargus, matęs gyvenimo, gal net savo kūne kulką įstrigusią turįs, todėl ir velniškai atsargus, nelenda be reikalo į atviras vietas, tūno tankynėse, net savo pateles jaunesniems „adjutantams“ palydėti leidžia. Nepasiduos toks senis meilės aistrai, nepames galvos – gal ir kitų metų sulauks.

Dažnas miško lankytojas nė iš tolo nėra regėjęs elnio. Tai labai atsargus, labai jautrus gyvūnas, visada anksčiau nei žmogus sumojantis, pajuntantis, išgirstantis, užuodžiantis, pamatantis nekviestą įsibrovėlį į jo valdas ir tyliai pasišalinantis. Ir tik rugsėjį rujos metu elniai išsiduoda savo baubimu, jog čia gyvena. Kaip atsikraustė į elniai į mūsų kraštą? Taurieji elniai čia gyveno visada: pasibaigus paskutiniam ledynmečiui ir mūsų platumose atsikūrus miškams, elniai sugrįžo į juos. Labiausiai elniams tinka vešlūs derlingų žemių lapuotynai su gausia žoline augmenija. Juk ir minta jie tiek žole, tiek medžių lapais ir jaunais ūgliais. Tad intensyvus miškų kirtimas, jaunuolynų gausėjimas šiuo metu ir sąlygoja spartų tauriųjų elnių bandos gausėjimą.

Taurieji elniai

Viduramžiais mūsų protėviams taurusis elnias buvo itin geidžiamas medžioklės grobis, tad jų banda nuolat retėjo, kol XVIII–XIX amžiuje jų praktiškai miškuose nebeliko, jie gyveno tik didikų aptvaruose. XX amžiaus pradžioje I pasaulinio karo sumaištyje iš grafo Naryškino aptvarų Žagarėje Joniškio rajone pabėgę elniai ir sudarė pirmąją atsikuriančią Lietuvos elnių populiacijos bandą. Vėliau, tarpukariu ir po antrojo pasaulinio karo elniai pamažu plito ir iš Latvijos teritorijos, ir iš Lenkijos, ir iš Karaliaučiaus krašto, buvo atvežti ir paleisti daugelyje vietų iš Voronežo veislyno.

Vis tik intensyviausiai gausėjo ir buvo puoselėjama Žagarės miško elnių banda, kuri ir sudarė dabartinių mūsų krašto elnių populiacijos branduolį – čia ir yra mūsų krašto tauriųjų elnių „sostinė“. Ši banda pamažu savaime plito po aplinkinius Mažeikių, Šiaulių, Pakruojo, Akmenės, Radviliškio rajonus, žvėrys taip pat buvo perkeliami į kitas šalies vietas ir baigiantis XX amžiui jau plačiai bei gausiai gyveno visoje Lietuvos teritorijoje.

Tad jei nori patirti nenusakomų įspūdžių, išgirsti tamsos apgaubto miško tylą veriantį elnio baubimą – aistringą, užburiantį, pavergiantį, jaudinantį, audrinantį, bauginantį – keliauk naktį į mišką...

Šaltinis
Temos
Griežtai draudžiama Delfi paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Delfi kaip šaltinį. Daugiau informacijos Taisyklėse ir info@delfi.lt
Prisijungti prie diskusijos Rodyti diskusiją (1)